Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Ignalinos rajono susivienijimas gruodžio 10 d. Kultūros ir sporto centre surengė diskusiją apie psichologinę prievartą darbo kolektyvuose. Pagrindinį pranešimą apie šį reiškinį ir trišalį darbo ginčų modelį skaitė Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Skundų ir teisės taikymo skyriaus vedėjas Jonas Gricius.
Pasak jo, psichologinė prievarta – aktyvėjantis reiškinys ir nors jį bandoma maskuoti, tačiau jis vis prasiveržia į paviršių. Tačiau, deja, gynybos priemonės esančios gana komplikuotos: reiškinys nėra identifikuotas Lietuvos teisėje, todėl nėra aktyvių teisinės gynybos formų. Su psichologiniu smurtu kovoti galima tik reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, o tas įmanoma tik per teismus, todėl darbo ginčų komisijos prie VDI čia neturinčios galių.
Pasak pranešėjo, neturtinę žalą dėl psichologinės prievartos turi įrodinėti ją patyręs žmogus, t.y. jis priverstas dar kartą išgyventi tą patį. Nors, pavyzdžiui, seksualinio priekabiavimo atveju įrodinėjimo našta perkeliama kaltinamajam.
J. Gricius susirinkusiesiems papasakojo atvejį, kai atėjusi į darbą viena direktorė savo vietoje rado jau dirbantį kitą žmogų. Deja, VDI bandymai per teismą įrodyti, kad tai buvo psichologinės prievartos atvejis (pagal Baudžiamojo kodekso 148 str.), buvo nesėkmingi: prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas – vienintelė įstatymo analogija, kuria remiantis VDI gali atlikti darbo aplinkos psichosocialinės rizikos veiksnių vertinimą. Nustačiusi, kad tokia rizika yra, inspekcija įpareigoja darbdavį pašalinti rizikos veiksnius. Kreiptis į VDI dėl minėto vertinimo gali kiekvienas darbuotojas, tik, deja, to negalima padaryto anonimiškai.
VDI atstovas patarė, ką daryti pajutus, jog jūsų atžvilgiu taikoma psichologinė prievarta: reikia kruopščiai rinkti visus įrodymus ir užsitikrinti sąžiningus liudytojus; bandyti kreiptis į darbdavį (arba – į šio darbdavį); jau turint įrodymus kreiptis į kompetentingas institucijas: VDI, Lygių teisių kontrolieriaus tarnybą, atskirais atvejais – į policiją, o jau su tarnybų išvadomis reikia kreiptis į tesimą. Taip pat svarbu lankytis pas šeimos gydytoją, kuris fiksuotų sveikatos sutrikimus.
Skundų ir teisės taikymo skyriaus vadovas paminėjo, jog iš įstaigų ir įmonių, kur yra profesinės sąjungos, VDI skundų sulaukia gerokai mažiau, vadinasi, – daro išvadą pareigūnas, dėl daug ko galima susitarti socialiniams partneriams.
Partnerystės principu veikia ir šių metų pradžioje atsiradusios nuolatinės darbo ginčų komisijos prie teritorinių darbo inspekcijų. Tai – privalomasis ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, kuris sudarytas trišaliu principu: iš VDI, darbuotojų ir darbdavių atstovų. Ši institucija, kurios koncepciją kūrė pats J. Gricius, pasak jo, efektyviai ir greitai sprendžia darbo ginčus, taip gerokai sumažinusi darbo bylų teismuose. Pranešėjas įspėjo, jog kreiptis į komisiją galima ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo galimo pažeidimo padarymo, o byla išnagrinėjama vidutiniškai per vieną mėnesį. Be to, komisija galinti priimti sprendimą už akių, todėl nelieka galimybės atsakovams manipuliuoti procesiniais dalykais. Sprendimas įsiteisėja po vieno mėnesio, jei nė viena pusė neginčija jo teisme.
V. Gricius informavo, kad per 10 mėnesių gauta 4500 bylų, išnagrinėtos 3882; 70 proc. atvejų besikreipiančiojo interesas buvo patenkintas, beveik 900 atvejų bylos net nenagrinėtos, nes šalys susitaikiusios; 98 proc. besikreipiančiųjų į darbo ginčų komisijas yra darbuotojai, o dažniausias skundas – neišmokėtas darbo užmokestis.
LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, kalbėdamas apie psichologinės prievartos reiškinį, dar vadinamą mobingu, pabrėžė, jog neverta tikėtis, kad tas, kas daro tau spaudimą, vieną dieną nustos tai daryti. Jis patarė nesusigūžti, nebijoti, apie tai kalbėti garsiai ir esant reikalui – viešai.
Į diskusiją susirinkę LŠDPS profesinių organizacijų aktyvistai iš Ignalinos, Švenčionių, Zarasų rajonų ir Visagino dalijosi patirtimi, kokie metodai naudojami „spaudžiant“ darbuotojus ugdymo įstaigose ir kaip tam atsispirti. Deja, teko konstatuoti, jog šiuo metu ypač paaštrėję vadovų ir darbuotojų (tai pat – ir tarp darbuotojų) santykiai mokyklose, nes visi verčiami taupyti: savivaldybės, nesurenkančios pakankamai lėšų, ragina vadovus „veržtis diržus“, o šie savo ruožtu verčia tą daryti darbuotojus, kurių vieni lengvai tam pasiduoda, kiti – anaiptol. Didžiausios įtampos yra ten, kur nesiskaitoma su darbuotojų atstovais, jie neinformuojami apie esamą padėtį, kur bandoma su jais net susidoroti.
