Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Vilniaus miesto susivienijimas inicijuoja darbo ginčo dėl interesų komisijos sudarymą su Vilniaus miesto savivaldybe. Tokį sprendimą profesinė sąjunga priėmė paaiškėjus, kad kolektyvinės derybos dėl Vilniaus miesto teritorinės švietimo šakos kolektyvinės sutarties baigėsi nesutarimu.
Derybos prasidėjo viltingai, baigėsi aklaviete
Po kelių mėnesių laukimo pirmasis susitikimas su vicemere D. Meiželyte ir savivaldybės derybine grupe nuteikė optimistiškai. Buvo kalbama apie konstruktyvų darbą ir socialinę partnerystę. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kompromisų ieškoti neketinama.
„Iš pradžių atrodė, kad savivaldybė pasirengusi kalbėtis apie realias problemas. Deja, vykstant deryboms paaiškėjo, kad didžioji dalis mūsų siūlymų buvo sutinkami su tiesiog kategorišku nepritarimu. Susidarė įspūdis, kad derybos vyko ne tam, jog būtų ieškoma sprendimų, o tam, kad būtų konstatuota, jog nieko keisti nereikia ir neįmanoma“, – sako LŠDPS Vilniaus miesto susivienijimo pirmininkė Jurgita Kiškienė.
Atmesti ne tik finansiniai, bet ir mokytojų saugumo klausimai
Profesinė sąjunga siūlė susitarti dėl konkrečių priemonių, gerinančių darbo sąlygas ir saugumą švietimo įstaigose: didesnio pasirengimo pamokoms laiko, papildomų garantijų dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais, darbuotojų apsaugos konfliktinėse situacijose, profesinių sąjungų įtraukimo į sprendimų priėmimą bei didesnio informavimo.
Didžiajai daliai šių siūlymų savivaldybė nepritarė.
„Mes nekalbėjome apie privilegijas. Kalbėjome apie darbuotojų saugumą, darbo sąlygas ir elementarią socialinę partnerystę. Tačiau beveik į visus siūlymus buvo atsakyta tiesiog „ne“, – teigia J. Kiškienė.
Ypač iškalbinga tai, kad D. Meiželytė nesutiko net su pasiūlymu tiesiogiai informuoti profesinę sąjungą apie sprendimus, susijusius su darbuotojų darbo sąlygomis. Taip pat stebina tai, kad dalis profesinės sąjungos siūlymų buvo įvertinti kaip galimos būsimos politinės programos idėjos, tačiau savivaldybė atsisakė prisiimti įsipareigojimus jas įtvirtinti kolektyvinėje sutartyje. Tai kelia klausimą, ar mokytojų problemos vertinamos kaip realūs įsipareigojimai darbuotojams, ar tik kaip politinių pažadų tema.
Savivaldybė nemato savo vaidmens
LŠDPS pirmininko Andriaus Navicko teigimu, derybų metu D. Meiželytė ir savivaldybės atstovai nuolat pabrėžė, kad daugelis profesinės sąjungos keliamų klausimų nėra savivaldybės kompetencija ir turėtų būti sprendžiami nacionaliniu lygmeniu.
„Iš principo į beveik kiekvieną siūlymą buvo atsakoma, kad tai turi spręsti ministerija, Vyriausybė, Seimas arba pačios mokyklos. Susidarė įspūdis, kad savivaldybė švietimo srityje save mato ne kaip aktyvią partnerę, o kaip stebėtoją. Akivaizdu, kad mūsų ir savivaldybės požiūris į jos atsakomybę šiuo metu išsiskiria“, – sako A. Navickas.
Anot jo, ypač keistai skamba argumentai apie ribotas savivaldybės galias, kai anksčiau būdamas Seimo nariu vicemeras Vytautas Mitalas viešai pabrėždavo savivaldybių autonomijos ir atsakomybės svarbą sprendžiant švietimo klausimus. Vis dėlto nė viename derybų posėdyje jis taip ir nepasirodė.
„Panašu, kad būnant Seime savivalda buvo pristatoma kaip atsakymas į daugelį problemų. Tačiau atsidūrus savivaldoje paaiškėjo, kad už tas pačias problemas jau atsakingi ministerija, Vyriausybė ar Seimas. Toks požiūris labiau primena atsakomybės stumdymą nei lyderystę“, – teigia A. Navickas.
Ginčas persikelia į kitą etapą
LŠDPS Vilniaus miesto susivienijimo vertinimu, derybų rezultatas parodė ne tik nenorą ieškoti kompromisų, bet ir sisteminę problemą – Vilniaus miesto savivaldybė nemato poreikio aktyviau prisidėti prie geresnių darbo sąlygų kūrimo savo švietimo bendruomenei.
Todėl profesinė sąjunga inicijuoja darbo ginčo dėl interesų komisijos sudarymą ir sieks, kad mokytojų bei kitų švietimo darbuotojų interesai būtų ginami įstatymų nustatyta tvarka.
