Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Genė Remeikienė, kurios atvirą laišką švietimo ir mokslo ministrei neseniai aptarinėjo bene visa švietimo bendruomenė, yra Vilniaus švietimo įstaigų darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo narė.
Dalijamės jos straipsniu.
****
Kodėl Lietuvos valdžios atstovų tokia maža savivertė? Ir kodėl neįsiklausoma į tiesiogiai dirbančių, kasdien susiduriančių su pas mus esančiomis problemomis, švietimo srities darbuotojų, šiuo atveju, mokytojų praktikų pasiūlymais? Kas jie, Lietuvos mokytojai, Vyriausybės vadovo S. Skvernelio, ŠMM ministrės akimis – kvailiai, nesusipratėliai, akli kurmiai, nematantys, kur pačios didžiausios problemos?
Neįsiklausoma į Lietuvos mokytojų praktikų patarimus, kaip reikėtų spręsti Lietuvos bendrojo lavinimo „nusiritimo į dugną“ problemų sprendimų pasiūlymus, bet jeigu atvažiuoja koks iš ES ESBO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) Švietimo ir įgūdžių direktorato vadovas, A.Schleicheris, tai jis – ponas Dievas, kiaurai „matąs“, kaip reikia Lietuvoje atgaivinti švietimą. Matąs popierius ir ŠMM valdininkų jam pristatytas mūsų švietimo gaires. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…
Mažiausiai tie PISA tyrimai rodo problemų Lietuvos mokyklose mastą, nes už nesimokymo slypi begalė valdžios tyčia ar ne „nepastebimas“ blogybių liūnas: labai didžiulė socialinė atskirtis tarp Lietuvos vaikų – nevienodų galimybių vaikams mokytis saugioje aplinkoje, tarsi tyčia specialus – sudarymas (privačios, mažos A. Landsbergienės „Karalienės Mortos“ ir kitos privačios mokyklos turtingųjų vaikams). Nėra nemokamo maitinimo visiems nors iki privalomo mokytis amžiaus – 16 metų mokiniams visose Lietuvos mokyklose. Integruoti į klases spec. poreikių vaikai visiškai nepasiruošus, be jokios pagalbos dirbančiam mokytojui vyresnėse, ypač paauglių penktose, septintose, aštuntose klasėse. Mokytojas bejėgis prieš vis dažniau pasitaikančius įžūlių mokinių išpuolius, nevertinamas mokinių elgesys, kaip kad Suomijoje, Estijoje.
Ypač tai sunku, kai miestuose po trisdešimt vaikų kiekvienoje klasėje. Taip pat spec. pedagogų, psichologų didžiulis trūkumas pagal mokinių skaičių; ir, žinoma, perpildytos, tūkstantinės mokyklos miestuose, pvz., Vilniuje, kur vaikams pertraukų metu prasilenkiant koridoriuose ar laiptinėse net „kamščiai“ vaikų susidaro… Taip pat visuomenės, kartu valdžios atstovų ir mokinių niekinantis požiūris į mokytojus…
Didžiulis psichologinis spaudimas mokytojams, nepasitikėjimas jais, nesibaigiančios kontrolės, auditai vidaus ir išorės (absoliučiai vaiko mokymui nieko neduodantys, bet mokytojus įklampinantys į papildomus, su mokinių tiesioginiu mokymu pamokoje nesusijusius darbus ir stresus), atestavimai, peratestavimai – popierizmas, dirbtinės „parodomosios“ pamokos prieš atestuojantis – dar viena didžiulė nesąmonė, apie kurią tyliai kalba beveik visi mokytojai…
Tik maža dalis prisitaikėlių, pataikūnų ir karjeristų tegali pritarti šioms, Lietuvos švietimo didžiulius pinigus ryjančioms, prieš keletą metų įsteigtos NMVA (nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros) veikloms. Jų veikla – visiškas fiasko.
Kodėl? Kad ir su norinčiais mokyklų direktorių konkursuose dalyvauti žmonėmis atliekamais net vadybines kategorijas turinčiais žmogaus savivertę žeminančiais psichologiniais testais. Žmonės filmuojami, egzaminuojami, nuo keturių iki aštuonių valandų ten sugaišta, bet atsakymo iškart negauna. Ir, kiek teko skaityti internete skundų Seimo kontrolierių įstaigai, didelę darbo patirtį mokyklose turintys žmonės – pravaromi. Nors pateikia šie žmonės daugybę jų kvalifikaciją įrodančių dokumentų CV (reikalauja NMVA), išklausytų vadybinių kursų sertifikatų, bet konkursuose dalyvauti – negali.. Netinkami.
Pravaromi netinkantys, MMVA „protų“ manymu, kandidatuoti į mokyklų direktorių postus. Jei negausi iš NMVA pažymos, net negalvok teikti dokumentų Lietuvos savivaldybių organizuojamiems mokyklų direktorių pareigoms konkursams. Vėl savo vadybinius gebėjimus šitie žmonės turės teisę pasitikrinti NMVA tik po metų… Gal jau bus tinkami?
Siūlyčiau ŠMM ministrei pasidomėti, kiek Lietuvoje mokyklų neturi vadovų, o tik l. e. p. (laikinai einantys pareigas) direktorių pavaduotojai vadovauja mokykloms. Būtų, manau, trečdalis, o gal dar daugiau tokių mokyklų, neturinčių savo direktoriaus. Jau žmonės, vengdami streso ir niekinančio požiūrio į jų gebėjimus, net ir prašomi nenori to testo laikyti. Save dar sugebančiais švietime dirbti laiko, kam dar vienas eilinis paniekinimas…
Ar apie šias, tik kelias čia išvardintas problemas, buvo supažindintas ponas iš ES atvykęs patarti ŠMM ministrei? O kur dar daugybė kitų, mokyklas, mokytojus mokančių ir kontroliuojančių, taip pat valdančių ES paramos Lietuvos švietimui pinigų srautus, prieš 5–10 metų Lietuvoje įsteigtų biurokratinių su visomis savo valdymo struktūromis visiškai nereikalingų, dubliuojančių ŠMM veiklas, naujų įstaigų? Kas suskaičiavo?
Ruošiuosi gerbiamai ŠMM ministrei į talką, kol atostogauju – suskaičiuosiu. Tai nėra valstybės paslaptis, nes visa Lietuvos švietimo biurokratų „armija“ prieinama visagaliame internete.
Mokinių masiškai mažėja, bet ne kaip grybų po lietaus pridygusių, kiek žinoma, ypač liberalo ŠMM ministro G. Steponavičiaus vadovavimo laikais įstaigų įstaigėlių, kur mokami europiniai atlygiai jų biurokratams.
Gal tuos pinigėlius atiduokim nemokamam vaikų maitinimui, o atleistus švietimo sistemos gerai „įsitaisiusius“ pedagogikos mokslus krimtusius biurokratus nusiųskime dėstyti į mokyklas? Juk mokytojų trūksta, gal savo sumanumu jie ir prestižą šių visuomenės niekinamų žmonių pakeltų? Kaip manote, Gerbiama ŠMM ministre?
Asmeninio archyvo nuotr.
