Prieš Sausio 13-ąją norėtųsi parašyti ką nors pakilaus, šviesaus ir vienijančio. Nes yra dienų, kai vienybė ir pasididžiavimas turėtų užlieti kaip galinga banga. Bet tos jūros bangos, pasirodo, jau ne vieneri metai buvo tokios su kvapeliu ir dėl to pasistengė savi nepriklausomos valstybės bendrapiliečiai. Jokio svetimų valstybių sąmokslo, jokio išorinio priešo. Kaip sakoma, kam reikia priešų, kai yra tokių draugų. O vietinių pasiteisinimai skamba graudžiai. Taip ir norisi pasakyti – atleiskite, neįtikina. Gal teisėsaugos tyrimai ir išvados įtikins labiau. Ypač daug vilčių dėčiau į korupcinių ryšių analizę.
Ir ta tautos vienybė šiuo metu tokia šiek tiek su kvapeliu… Labai stebina, atrodo, jau šeštus metus organizuojama akcija ,,Užpulkime neužmirštuolę“. Ar tikrai reikia skaldyti, kiršinti žmones, kelti pykčio ir neapykantos bangas (tokias iš tiesų su kvapeliu) dėl vieno simbolio, kuris tikrai neturi tų potekstinių inspiracijų, kuriomis yra kaltinamas? Jos akivaizdžiai sąmoningai pritempiamos, susiuvamos baltais siūlais ir pateikiamos kaip neginčijama tiesa. Kam? Kokiu tikslu? Kodėl tuo metu, kai norėtųsi vienybės, kažkurios jėgos, vadinančios save patriotais, bando skaldyti ir priešinti, ieškoti sąmokslo teorijų ten, kur tikrai jų nėra, ir klijuoti etiketes? Man gerokai šiurpiau atrodo pagrindinėmis gatvėmis su fakelais žygiuojanti ir ,,Lietuva lietuviams“ skanduojanti minia, nes akivaizdžiai primena vieną tokią XX a. pirmos pusės valstybę, kuri irgi siekė rasės grynumo iš pradžių tik žodžiais, o paskui ir veiksmais. Nes simboliai ir šūkiai labai panašūs. Tik situacija šiek tiek pasikeitė. Jau esu minėjusi, kad žymiai arčiau tiesos dabar būtų žygiuoti Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje skanduojant ,,Lietuviai – į Lietuvą“. Bet gal tiesiog nereikia nei ten, nei kitur tų fakelų ir skanduočių. Gal pasimokykime iš istorijos. Ir dar – gerbkime kiekvieno apsisprendimo laisvę (kaip lietuvio, taip ir kitataučio).
Iš tiesų tegul kiekvienas renkasi, kur jam geriau gyventi, kaip paminėti tą ar kitą dieną, ką įsisegti į atlapą ar nesisegti visai. Manau, kad tikrai sąmoningais piliečiais tampama ne tada, kai mojuojama vėliavomis, neužmirštuolėmis, fakelais ar kitais simboliais, kai demonstratyviai klūpima Bažnyčioje (dažnai tam, kad paskui būtų parodytas reportažas, išplatintos nuotraukos, įdėta į socialinius tinklus), kai siekiama deklaruoti savo tikėjimą ar meilę šaliai. Demagoginės frazės ,,Aš kovoju už paprastą žmogų“, ,,Aš ginu tautos interesą“ mums turėtų signalizuoti apie bandymą manipuliuoti (ypač jeigu tai skamba iš politikų lūpų).
Man sąmoningas pilietis visų pirma asocijuojasi ne su vienais ar kitais simboliais, o su besąlygiška pagarba žmogui. Pagarba nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės ar turtinės padėties, tautybės, pilietybės, rasės, lyties, politinės ar bet kokios kitokios orientacijos. Ir dar – sąmoningas, kryptingas darbas prisiimant atsakomybę ne tik už tos dienos, tų metų, to dešimtmečio rezultatus, bet ir galvojant, ką galima palikti, išsaugoti tiems, su kuriais gal prasilenksi laiko rate.
Aš vis dar mokausi būti sąmoninga laisvos šalies laisva piliete taip, kaip tą pati suprantu. Tikrai nėra lengva, nes visada paprasčiau ir ramiau nutylėti / pasislėpti arba eiti su minia / eiti su garsiausiai šaukiančiais arba pritarti stovintiems galios pozicijoje. Plaukti prieš srovę, jei srovė neša nešvariais vamzdžiais į platesnius vandenis, yra sudėtinga. Bet taip aš miniu kiekvieną su laisve susijusią dieną. Tokia yra mano laisvės neužmirštuolė, laivės vėliava, toks yra mano laisvės simbolis. Tegul kitiems ir nematomas, bet užtat tikras.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
