Kai laikas įsuka į naujų darbų ir/ar švenčių rutiną, kartais norisi keliauti tolyn nebegrįžtant prie to, kas buvo. Kartais gali atrodyti, kad padarėme viską, ką galėjome. Bet vis dėlto tam tikrus ženklus, reiškinius dar reikia suprasti, aptarti, išryškinti. Nes labai neramu dėl procesų, kurie prasidėjo, bet gali greitai nuslopti.
Ne metus ir ne dvejus buvo kuriamas įspūdis, kad žmogus nieko negali pakeisti – ten, „aukštai“, sėdi kažkas galingas, kuris sprendžia, o tau, žemės kirminui, skirta tik prisitaikyti ir kentėti. Nes visi mirtingieji Lietuvoje taip gyvena ir kenčia – kuo gi esi išskirtinis? Jeigu jau nori maištauti, tai maištauk emigruodamas. Kito kelio nėra. Tiesa, dar galima ginčytis su televizoriumi, guostis kaimynui ar praeiviui, kaltinti valstybę, rašyti piktus anoniminius komentarus, išvadinti visus vagimis ir t.t.. Ir galvoti – kitur (Prancūzijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vengrijoje, net Lenkijoje) žmonės aktyvūs, sąmoningi, o mes tokie… nelabai vykę, nes nuo mūsų valios niekas nepriklauso. Todėl ir domėtis nereikia, ir balsuoti nereikia, o dalis priimamų įstatymų išvis su kasdienybe nesusiję. Jeigu pavieniai balsai kažką sako, piktinasi, tai jų palaikyti irgi nereikia – maža kokių garsiai rėkiančių priviso. Galvojate, hiperbolizuoju?
Prisiminkime, pavyzdžiui, atnaujinto Darbo kodekso priėmimo istoriją. Kas iš piliečių tada atsivertė projektą, skaitė, diskutavo, domėjosi, klausė žinančių. Kai kurios profesinės sąjungos buvo prieš, kai kurios organizacijos ėmėsi iniciatyvų organizuoti protestus, Prezidentė pirmą variantą vetavo, tačiau didžioji dalis visuomenės buvo tiesiog abejinga. Nes tai ne apie mus… Praėjo metai po priėmimo ir paaiškėjo, kad apie mus, labai skausmingai apie mus. Ir apie demokratiją taip pat. Tik nieko pakeisti nebegalim – laiku to nesupratome ir nepadėjome tiems, kurie kovojo.
Kitas pavyzdys – imitacinės reformos, kai tie patys pinigai paimami iš vienos kišenės, įvedama papildomų biurokratinių veiksmų juos perdedant į kitą kišenę (ir čia aš kalbu visai ne apie mokytojus), visa tai pavadinama reforma, kuri iš esmės pakeis situaciją. Geriausiu atveju niekas nesikeičia, gerokai dažniau komplikuojasi. Bet visi tyli – tada ateina tokiu pat principu organizuojama kita ,,reforma“, trečia… Valstybės pinigai švaistomi, su ta sritimi nesusijusiems piliečiams kuriama iliuzija, kad vyksta pokyčiai, o specialistai tyli. Nes mažas žmogus nieko pakeisti negali… Nes kenčia, nes džiaugiasi pamėtėtais kokiais 20-30 eurų, nes yra kam dar blogiau… O jeigu kažkurios srities profesinė sąjunga ar sąjūdis pradeda protestuoti, kiti jų dažniausiai nepalaiko – visuomenė sąmoningai ir kryptingai yra priešinama (tą ypač gerai pajutau per paskutinį mokytojų streiką – šitokios pajėgos buvo nukreiptos tam, kad „skaldytų ir valdytų“). Ir tos imitacinės reformos tęsiamos toliau. Žinau, kad švietimo srityje tikrai – naujai ruošiamos Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės, Bendrojo ugdymo programos, atskirų dalykų atnaujintos programos, struktūros reformos – visa nesistemiška, paviršutiniška, vėl imituojant tarimąsi, vėl skubotai ,,įsisavinant“ pinigus. Jeigu nesikeis ŠMM požiūris ir darbo stilius, jau dabar galima prognozuoti bręstančius naujus konfliktus. Ir tie konfliktai kils ne todėl, kad mokytojai amžinai nepatenkinti ir nežino, ko nori (būtent toks požiūris yra vėlgi labai sąmoningai ir kryptingai formuojamas tam tikrų jėgų), o todėl, kad jie dar tikisi išgelbėti visą švietimo sistemą nuo griūties, kuri, sąmoningai ar ne, bet tikrai artėja, o visos tos ,,reformos“ ją tiesiog greitina.
Dar 2011 m. L.Donskis rašė: „Lietuvoje taip ir nesusiformavo demokratinės politikos modelis, kuris leistų įtraukti pilietinę, aktyvią, angažuotą visuomenę į politinį gyvenimą. Tai viena didžiausių mūsų nesėkmių. Krašto politinės partijos neįtikina žmonių. Iš čia kyla didžiulis atotrūkis tarp politikos jėgų ir visuomenės. Kai manęs klausia, kodėl Lietuvoje tokios gajos sensacijos, skandalai, atsakau – būtent dėl šio vakuumo. Jeigu nesugalvojama, kaip įtraukti visuomenę į viešąjį gyvenimą, priversti ją domėtis, išgyventi dėl valstybės ateities, „kvėpuoti“ politikams į nugaras ir priversti juos pasitempti bei siekti aukštesnio lygio, lieka vienintelis būdas – įvairūs dirginimai. Tai yra skandalai, sensacijos, politinio kičo virtinė.“ Praėjo septyneri metai – situacija labai panaši. Politinis kičas, kičiniai politikai ir kičinės reformos yra tapę mūsų kasdienybe.
O kokia išeitis? Ar viskas taip beviltiška? Manau, kad ne. Tiesiog mums reikia patiems suvokti, kad viešumas ir bendrystė yra jėgos, kurios gali labai daug. Jeigu išmoksime atpažinti manipuliavimo ženklus ir nepasiduosime jiems, jeigu mes vieni kitus suprasime, susivienysime, palaikysime, jeigu viešinsime visas negeroves ir aiškinsime, kas vienoje ar kitoje srityje ne taip, kodėl reikia realių pokyčių, jeigu vienai profesinei sąjungai ar sąjūdžiui streikuojant į gatves išeisime visi – tada „kvėpuosime“ politikams į nugaras ir priversime juos pasitempti, tada patys ir kursime valstybę, kurioje jausimės savo šalies žmonėmis. Ir mes jau žengiame šituo keliu. Tik nesustokime…
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja