Gruodžio 19-20 d. įvyko išplėstinis Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos koordinavimo tarybos posėdis. Jame kalbėta apie neseniai įvykusius streikus, įvertintos pamokos, dalintasi patirtimi, planuoti tolimesni veiksmai, išklausytos profesorių Andrius Bielskio ir Gintaro Mažeikio paskaitos. LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas susirinkusiesiems priminė priemones ir veiksmus, kuriais siekta reikalavimų, įteiktų birželio 17 d. Švietimo ir mokslo ministerijai ir Vyriausybei, įgyvendinimo.
Kalbant apie kovos rezultatus A. Navickas vienu pagrindinių įvardino tai, kad atkreiptas visuomenės ir politikų dėmesys į švietimo problemas bei sugriautas labai gajus mitas, jog mokytojai daug uždirba. Ne paskutinėje vietoje ir labai realus pasiekimas – auklėtojų ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimai nuo sausio mėnesio augs 10 proc. arba vidutiniškai po 200 litų. Be to, Seime balsuojant dėl mokinio krepšelio atkūrimo net 58 iš 68 Seimo narių palaikė vieną pagrindinių švietimo profsąjungų reikalavimų.
Diskusijos dalyviai pasidžiaugė, kad tapo pilietiškesni, solidaresni, iš arti susipažino su streiko paskelbimo procedūromis. Kalbant apie ateitį nutarta nesustoti, juolab kad per konfliktą atsiskleidus tikrajam ministro Dainiaus Pavalkio veidui siūloma toliau reikalauti jo atstatydinimo. Tarp pasiūlymų nuskambėjo ir idėja inicijuoti nacionalinį visų šakų streiką, o prieš streikus ateityje būtina gerai pasirengti būsimoms įstaigų vadovų atakoms. Netolima praeitis parodė, jog dar gana dažnai direktoriai linkę imtis įvairiausių spaudimo priemonių siekdami sutrukdyti profesinių sąjungų iniciatyvoms.
Gerovės valstybė – ne socialinio dialogo pasekmė
Mykolo Romerio universiteto profesorius, Premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeninis patarėjas švietimo ir mokslo klausimais Andrius Bielskis (nuotr. antras iš kairės) priminė susirinkusiems gerovės valstybės atsiradimo istoriją. Ji buvo sukurta po II Pasaulinio karo, bet ne kaip socialinio dialogo rezultatas, o dėl to, kad prieš tai, nuo pat 19 a. pabaigos, vyko klasių kova. Reikalaudami savo teisių darbininkai streikavo, nes darbas – tai vienintelis dalykas, ką jie turi, ir tik taip įmanoma padaryti realią žalą kapitalistams. Profsąjungos, marksizmo įtakoje, siekė demokratinio socializmo, o kapitalas tuo tarpu norėjo išnaudoti darbą ir aplinką, kad galėtų savininkams generuoti kuo didesnius pelnus. Tačiau abi pusės negalėjo gauti to, ko siekė, dėl to ir buvo rastas kompromisas – gerovės valstybė, nors tokio tikslo neturėjo nė viena iš pusių.
Gerovės valstybė (arba paktas) buvo kompromisas tarp darbo ir kapitalo, kuris truko iki devintojo dešimtmečio pradžios.70-80 praeito šimtmečio metais buvo pasiektas milžiniškas socialinis progresas – klestėjo mokslas, atsirado visuotinis išsilavinimas, sveikatos sistema ir pan. Po to, pasak profesoriaus, atėjo antroji profsąjungos aktyvistų karta, kuri manė, kad visko galima pasiekti per socialinį dialogą. Tačiau darbdaviai „nesnaudė“ ir galvojo, kaip susilpninti profsąjungas. Prie to prisidėjo ir kai kuri valstybių vadovai, pvz., Margaret Tečer ar Ronaldas Reiganas, ir taip prasideda neoliberalizmas – kuo daugiau laisvosios rinkos, privatizacijos, kuo labiau ribojant valstybės funkcijas.
Prie to, žiūrint iš šios perspektyvos, prisidėjo ir Tarybų sąjungos subyrėjimas, nes stambus verslas atėjo į potarybinę erdvę, kur profsąjungos nebuvo spėjusios prisitaikyti prie neoliberalizmo. A. Bielskio teigimu, socialinė nelygybė išaugo milžiniškai: per pastaruosius penkiasdešimt metų JAV atlyginimai už darbą sumažėjo 1 doleriu (įvertinus infliaciją), o darbo našumas tuo tarpu išaugo šešis kartus; taip pat mažumos rankose susikoncentravo didžioji dalis pasaulio turto. „Ekonominio politinio elito galia išaugo milžiniškai ir nėra kaip pažaboti šį diktatą, – kalbėjo mokslininkas. – Todėl kad ir kokios profsąjungos būtų Lietuvoje, tai yra vienintelė institucija, vienintelė idėja, kuri gali tam pasipriešinti“.
Profesoriui antrino ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorius Algirdas Davidavičius. Pasak jo, nuo 80 m. prasideda įvairių „kapitalizmo pergalių“ metai, kapitalo savininkų grupės įgyja labai aiškią galią perkelti kapitalo investicijas, tad jokia nacionalinė valstybė (kuri visuomet yra priklausoma nuo investicijų) negali tam prieštarauti. Ne valdžia sukuria sąlygas žmonėms klestėti arba vargti, bet kapitalas, nes, pasak lektoriaus, jam atsisakius investuoti valstybei grasinama konkurencingumo praradimu.
Deja, greitų receptų „ką daryti?“ nėra, bet organizuotas pasipriešinimas – streikai, protestai, pasak lektorių, yra teisingas kelias, tad jie palinkėjo mokytojams stiprinti bendro veikimo galią.
G. Mažeikis: jūs žadinate ir keičiate žmones
Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis kalbėjo apie vertybės ir sąlygas joms veikti. Pasak jo, vertybė nėra institucija ar daiktas, todėl ji savaime neveikia. Štai Konstitucijoje parašyta, kad visi lygūs, tačiau taip toli gražu nėra.
Tęsdamas vertybių temą VDU profesorius prisiminė Ukrainą, kuri „prieš Maidaną“ buvo labai stipriai apginkluota: turėjo daug tūkstančių tankų, daugybę kariškių, bet kai prasidėjo konfliktas – „niekas nesuveikė“, nes niekas nenorėjo rizikuoti savo kailiu ir lengvai perbėgo į kitą pusę. Ukrainos kariuomenė dabar – tik savanoriai, kurių dauguma – išsilavinę žmonės. „Suveikė tai, kas buvo investuota mokyklose į himno giedojimą, o ne pinigai, skirti kariuomenei, – komentavo lektorius. – Aš neturiu pagrindo sakyti, kad kitaip bus Lietuvoje, nes pinigai yra skiriami ne tam“. Jo teigimu, gynybos neužtikrins nupirkti tankai, o informacinio saugumo – kažkoks komitetas. Struktūra negali užtikrinti teisingumo, bet gali sukurti sąlygas teisingumui.
Vertybės, G. Mažeikio teigimu, veikia per įvykius ir poelgius. Įvykis nebūtinai yra sąmoningas, į jį esame įtraukiami, bet nebūtinai įsitraukiame, tačiau bet kokiu atveju esame įvyko dalyviai. Įvykis keičia ir formuoja asmenybę, jo poveikis yra gerokai stipresnis nei pasakojimai ar informacija. Bet koks įvykis, anot profesoriaus, yra dovana, nes per jį suvokiame vertybes.
„Jūs taip pat sukūrėte įvykį ir tai yra dovana jūsų gyvenimui. Jūs jau viską laimėjote, nes įvykis jau atsitiko su jumis. Problema, kad su kitais jis neatsitiko, – kalbėjo G. Mažeikis. – Streikas – tiesioginis veiksmas, ir tai ne tik dovana jums patiems, kaip turintis egzistencinę reikšmę reiškinys, bet ir kitiems – jie irgi jį patiria. Jūs žadinate kitus žmones, juos keičiate, linkiu jums to ir toliau“.
Vėliau darbo grupėse dirbę pedagogai apibendrino streiko pamokas, pateikė pasiūlymų ateičiai.
