Neseniai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas prakalbo apie tamsiąją darbo mokykloje pusę – pamokų lankomumo tvarka esą stipriai piktnaudžiaujama, tėvai ne tik nusimeta atsakomybę ir ją perkelia ant mokytojų pečių, bet pedagogus neretai terorizuoja ir persekioja. „Situacija tampa nevaldoma, mokytojas patiria stresą iki tokio lygio, kad ateini į darbą ir bijai atsidaryti elektroninį dienyną, kuris yra tavo vienas iš pagrindinių darbo įrankių“, – atviravo mokytojas. Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidentas Dainius Žvirdauskas pastebi, kad priimti sprendimai dėl lankomumo šiandien veikia jau silpnai, todėl į šį klausimą reikėtų pažvelgti dar kartą. Negaili pastabų ŠMSM užmojams griežtinti mokinių lankomumą: vadina šaudymu į žvirblius iš patrankos „Vertybinė degradacija“ Pamokų nelankymo problemą viešai pagarsino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas A.Avčininkas.
Daugiau skaitykite Agnės Liubertaitės straipsnyje ,,Mokytojas nebeištvėrė: tai yra vertybinė degradacija”, 2025 m. gegužės 26 d. Lrytas/Lietuvos diena/Švietimas
LŠDPS narys Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas Feisbuke jis pasidalijo įrašu, kuriame atvirai papasakojo, su kuo šiandien susiduria dalis pedagogų. Mokytojas taip pat iškėlė klausimą, ar Lietuvoje „dar yra vietos sąžiningai dirbančiam mokytojui“.
A. Avčininkas. Ar Lietuvoje dar yra vietos sąžiningai dirbančiam mokytojui?
Ateina mokytojas į darbą, atsidaro TAMO ir mato – laiškas. Baisus trenksmas tiesiai į širdį – ir jisai griūva, sopulio pervertas. Negali būti? Mokytojas netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš jo juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas… Ir per jo veidą rieda gailios karčios ašaros. Galiausiai, pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga tiesa…
Kai tėvai sąmoningai meluoja apie vaiko pamokų nelankymą, dengia jo elgesį, trukdo mokytojui taikyti objektyvų vertinimą, jie atsisako bendradarbiauti su mokykla ir užtikrinti vaiko dalyvavimą ugdymo procese. Jie prisideda prie vaiko teisės į išsilavinimą pažeidimo. Vaiko teisių apsaugos specialistai turėtų matyti tai ne kaip „konfliktą su mokytoju“, o kaip galimą nepriežiūros ar žalingo šeimos poveikio požymį, kuris trukdo vaikui ugdytis.
,,Kai tėvai sąmoningai meluoja apie vaiko pamokų nelankymą, dengia jo elgesį, trukdo mokytojui taikyti objektyvų vertinimą, jie atsisako bendradarbiauti su mokykla ir užtikrinti vaiko dalyvavimą ugdymo procese.”
Daugelyje Europos valstybių vaiko ugdymas nėra laikomas privačiu reikalu. Tai valstybės investicija. Mokykla – ne vaikų stovykla, o sistema, kurią finansuoja visi mokesčių mokėtojai. Kai mokinys sąmoningai nelanko pamokų be pateisinamos priežasties, kai tėvai nesirūpina, nemotyvuoja, o dar blogiau – meluoja, dangsto vaikų piktybinį elgesį ir kaltina mokytoją, kai kurie Europos kraštai tai traktuoja kaip valstybės išteklių švaistymą ir vaiko nepriežiūrą. Pavyzdžiui, Vokietijoje tėvai gali būti baudžiami už vaiko pamokų nelankymą. Jungtinėje Karalystėje mokinio nelankymas be pateisinamos priežasties gali užtraukti piniginę baudą, gali būti pradėtas teismo procesas. Italijoje tėvams gresia teisinės pasekmės už vaiko pareigų švietimo įstaigai nevykdymą. Skandinavijos šalyse akcentuojama tėvų teisė ir pareiga bendradarbiauti, o jos ignoravimas – intervencijos pagrindas. Singapūre tėvų skundai dėl pažymių nepriimami, nebent įrodoma vertinimo techninė klaida. Tėvai aiškiai informuoti, kad mokytojas yra kompetentingas ir jo sprendimas galutinis. Yra arbitražinė taryba, kur galima pateikti skundą dėl netinkamo tėvų elgesio. Mokytojai psichologiškai palaikomi, apmokomi kovoti su emociniu spaudimu. O tėvams už sistemingą mokyklos darbo trikdymą taikomos baudžiamosios priemonės. Tėvai laikomi atsakingais už vaiko elgesį visuomenės lygiu, ne tik privačioje erdvėje. O Lietuvoje? Jokių pasekmių. Jokios kontrolės. Jokios atsakomybės. Štai taip atvirai ir nuosekliai yra švaistomos mūsų visų – valstybės – lėšos.
,,Mokykla – ne vaikų stovykla, o sistema, kurią finansuoja visi mokesčių mokėtojai.”
Mokytojas ne tik neturi svertų, jis dar priverstas iškraipyti realybę, kad vaikas „turėtų patenkinamą pažymį“. Ir jei valstybė leidžia tai daryti, vadinasi, jai nerūpi nei švietimo kokybė, nei finansinis skaidrumas, nei pedagogo profesijos orumas.
Klausimas paprastas: ar valstybė stebi, kaip ji pati remia sisteminį melo ir manipuliacijos modelį švietime? Jei ne, vadinasi, mokykla tampa vieta, kur baudžiamas tas, kuris dirba, ir palaikomas tas, kuris griauna.
Daugybė šalių jau pripažįsta šią problemą kaip sisteminę: Prancūzijoje mokytojo sprendimo nepaisymas ar spaudimas keisti pažymį laikomas administraciniu pažeidimu. Suomijoje bet koks bandymas paveikti pedagogo vertinimą gali būti traktuojamas kaip psichologinis smurtas darbe. Izraelyje pedagogai gali inicijuoti teisminius procesus dėl šmeižto ar mobingo, jei tėvai sistemingai jį spaudžia ar viešai diskredituoja. Lietuvoje? Kol kas – nė vienos realios priemonės, leidžiančios mokytojui apginti tiesą, orumą ir profesinę kompetenciją.
,,Klausimas paprastas: ar valstybė stebi, kaip ji pati remia sisteminį melo ir manipuliacijos modelį švietime?”
Tėvai neretai aktyviai dangsto sąmoningą vaikų netinkamą elgesį, meluoja apie sveikatos problemas, kaltina mokytojus šališkumu ar empatijos stoka, kai iš tikrųjų patys negeba atlikti savo, kaip atsakingų suaugusiųjų, pareigų. Tai nėra išimtis – tai tapo norma.
Administracija dažnai neturi įrankių ar valios ginti mokytojo sprendimą, nes bijo konfliktų, tėvų skundų ar išorinio spaudimo. Mokytojas paliekamas vienas. Be teisinės apsaugos, be psichologinės paramos, be institucinės atramos.
Pasak psichologų, kai žmogus verčiamas atsisakyti savo profesinių vertybių dėl aplinkos spaudimo, jis patiria moralinę traumą, perdegimą, o galiausiai išeina iš darbo. Mokytojas neturi būti atpirkimo ožys. Reikia pripažinti, kad tai, kas vyksta, yra sisteminis veikimas prieš mokytoją. Tai, ką patiria mokytojas, yra psichologinis smurtas, kurį turi stabdyti valstybė. Ir r tai, kas ignoruojama šiandien, rytoj taps visos švietimo sistemos griūtimi.
