Šiandien stoju į profesinę sąjungą – Andrius Navickas vadovaujamą Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą.
Neseniai viešojoje erdvėje diskutavo Mažvydas Jastramskis ir Romas Lazutka, kaip geriausia organizuoti mokslininkų ir dėstytojų protestus dėl valdžios abejingumo aukštojo mokslo padėčiai ir nevykdomų pažadų.
Abu buvo teisūs. Kūrybiškos protesto akcijos yra lengvas ir tuo pačiu paveikus būdas atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją, reikalauti permainų. Kita vertus, reikia ir organizuoto/teisinio veikimo. Be tiesioginio profesinių sąjungų įsitraukimo, valdžia negali būti priversta derėtis.
Pernai metų ir vakar dienos įvykiai parodė, Lietuvoje tėra tik viena švietimo sektoriuje valstybės lygmeniu veikianti reali profesinė sąjunga.
Tai, kad ji apima ir kitas švietimo sektoriaus grupes, veikimą tik stiprina. Galime dalytis patirtimi ir palaikyti vienas kitą. Švietimas veiks gerai tik tada, kai visos grandys stiprios.
Jei turite tokių pačių ketinimų ar klausimų, rašykite.
Kviečiu jungtis!
P.S. Vakar suėjo lygiai metai, kai kitų viešojo sektoriaus grupių sąjūdžiai atėjo palaikyti ministerijoje kelioms savaitėms pasilikusių derėtis mokytojų. Praėjo metai, o kova tęsiasi
— su Zivile Gudleviciene, Andrius Navickas, Rūta Žiliukaitė, Denisas Kolomyckis ir Jurate Tamasauskiene.
Liutauras Gudžinskas, VU TSPMI docentas
