Facebook vis klausia, ką galvoju. Noriu padėkoti visiems, kurie vakar padėjo. Bijau, kad, minėdama pavardes, ką nors pamiršiu, o ir žmonės tikrai ėjo ne dėl reklamos, todėl jūs žinote, kam tai skirta – AČIŪ už realias pastangas.
Keistesnio siurrealistinio vaizdinio nesu regėjusi niekada. Ir tokios jausmų amplitudės per vieną dieną niekada gyvenime nebuvo.
Ryte tikimės derybų. Planuojame, strateguojame. Vakare pradžiugino J.Didžiulis, atėjęs su visa šeima, leido trumpam atsikvėpti. Po nakties susitvarkome daiktus taip, kad koridoriuose neliktų nė vieno mūsų buvimo ženklo – net stalą su maistu įsinešame į auditoriją/miegamąjį/posėdžių salę/dabar valgomąjį. Suprantame – tai įstaiga, reikia gerbti jos darbo ritmą. Stengiamės iki šaldytuvo ar tualeto eiti kuo tyliau. Prieš aštuonias apie streiką liudija tik prie durų esantis užrašas. Pagal galimybes apsitvarkome aplinką, nusivalome dulkes.
Vos spėjus papusryčiauti į salę skubiai renkasi žurnalistai. Jau suprantame, ką tai reiškia. Jie paprastai geriau žino, kas vyksta, tai pagrindinis požymis, kad tuoj prasidė. Mes dedame prakąstas bandeles, nepabaigtą gerti kavą ir sėdame prie stalo. Prasideda. Pasirodo ministrė J.Petrauskienė, ministro patarėjas A.Varanauskas, viseministras G.Kazakevičius, departamento direktorius A.Aldakauskas ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susiveinijimo pirmininkas V.Banel. Skamba rimtai. Mintyse dėlioju jų atvykimo tikslus – bandys informuoti (apie ką?), supriešinti su pareigūnais ar gąsdinti? Ministrė kalba tomis pačiomis frazėmis, tik balsas šiek tiek virpa. Bet mokytojai į tuos tekstus jau reaguoja – kiek galima iš žmonių tyčiotis… Paskui kalba vieni, tada kiti… Vis dar nesuprantame tikslo – nei oficialaus, nei paslėpto. Ministrė, kaip jau įprasta, nepasibaigus susitikimui, išeina. Jau nustebintų, jei pasiliktų. Staiga A.Varanauskas ima skaityti tą dokumentą (???) – darbinį pirmos dienos derybų variantą. Mokytojai prieštarauja – mes visa savaitgalį tą informaciją nagrinėjome, diskutavome. Per daug pavargę, kad dalyvautume farse. A.Varanauskas pareikalauja išklausyti, skubiai išberia visus žodžius ir tada visi atsistoję pareiškia, kad jokių derybų nebus, mūsų reikalavimai netenkinami. VISKAS. Ir išeina. Gerai, kad mes sėdime… Ir toliau sėdime. Nežinau, kaip tą būseną apibūdinti. Galvoju – o gal tas pareigūnas čia tam, kad sukoordinuotų veiksmus iš vidaus? Protas sako, kad nesąmonė, bet viskas, kas vyksta nuo trečiadienio, yra nesąmonė. Pradeda masiškai pypsėti telefonai. Pažįstami siunčia informaciją – Premjeras atstatydino tris ministrus. Tris? ŠMM neturi trijų ministrų. Kas čia dabar? Veriasi bedugnė… Viena po kitos… Atokvėpio nėra – iš karto sureaguoja žurnalistai. Nespėjame patys pamąstyti, o jau turime viešai išreikšti poziciją. Su dar didesniu nerimu laukiame posėdžio Vyriausybėje. Ten tik pirmininkas, neįleidžia pavaduotojų… Užtat išdidžiai vaikšto ir viešai mokytojų poziciją deklaruoja A. Jurgeliavičius (į istoriją jis įeis kaip tas, kuris bandė parnešti ,,saulę’’ iš ŠMM, tik klaidų taip ir nepripažino). (Užduotis dvyliktokams – ,,saulės’’ parnešimo metaforą susieti su literatūriniu kontekstu, šių dienų aktualijomis, paaiškinti klaidos suvokimo ir atgailos prasmes). O toliau… Patys žinote, kas buvo toliau… Ir dar ne vienas ir ne du tokie keistoki žmonės, ateinantys aplankyti. Turintys savų intencijų, kartais kilnių, kartais gal ir ne… Laukiame A.Navicko, bet jis jau keliauja iš vienos informacinės laidos į kitą. O pas mus atkeliauja ŠMM kancleris T.Daukantas ir ŠMM darbo tarybos pirmininkas (???), narys… (atsiprašau, negaliu tiksliai įvardyti, neturėjau laiko pasiklausti). Jie pareiškia, kad mūsų buvimas šitose patalpose negalimas, ministerijos darbuotojai skundžiasi, todėl iki vakaro turime išeiti (nuo šiol nebijosiu jokių amerikietiškų kalnelių). Skubiai platinu žinutes visais įmanomais būdais patiems įvairiausiems žmonėms – mes juk nesiruošiame išeiti, kol nebus pasibaigusios derybos. Vadinasi, kyla pakankamai reali prievartos grėsmė. Mane ir kitus konsultuoja, kokios gali būti sankcijos. Ką gi – savotiškoje areštinėje įkaitais mes jau esame – nieko naujo, savo algas paaukojome pradėję streikuoti – kas tos papildomos baudos, jeigu viešieji darbai – pasportuosime. Sunku išgąsdinti žmones, kurie ir šiaip jau viskam pasiryžę. Nes daugiau nebegali kentėti. Nes turi apginti savo ir kitų orumą. Laikas sustingsta. Padedu prie televizoriaus stalo žaidimus, kuriais žadėjau pasirūpinti, užrašau, kam jie skirti – maža kas dings, jei prasidės sumaištis. Pagalvoju, kaip saugiau padėti kompiuterį. Dar kelios rimtos, viena juokingesnė žinutė – humoras gali kartais padėti. Pamažu informacija plinta, žmonės skuba į pagalbą, važiuoja žurnalistai. Gerokai ramiau. Atvažiuoja A.Maldeikienė, V.Targamadzė (neapsakomai dėkinga jai už viską, ką dabar daro dėl mokytojų). Vėliau pasirodo N.Puteikis (ačiū už internetinį ryšį visą savaitę). Dar vėliau atvyksta I.Šimonytė, kuri pradeda skaičiuoti. Darosi dar ramiau. Ką ir kaip skaičiavo, suskaičiavo, atskleidė – V.Targamadzės tekstas. Paskui pasirodo muzikinė grupė – Odontologų rūmų atstovai, grojantys ir dainuojantys medikai. Jie ne tik oficialiai mus palaiko, bet ir puikiai supranta – reikia kokios nors pramogos, kad galėtume nors kuriam laikui trumpam užsimiršti. Visi linksminasi. Vakaras absoliučiai siurrealistinis. Jei kas sukurtų tokį tekstą, sakyčiau, gal reikėtų ko nors arčiau realybės. O likę vieni dainuojame liaudies dainas. Veriasi kažkas esminio, giluminio.
Dabar nauja diena. Gal kada Facebook vėl paklaus, ką aš galvoju. Žurnalistai vėl renkasi…
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
