Kartais vieni ar kiti procesai mus tiesiog ištinka: taip jau sudaryta visuomenė, kad ne visi ir ne visada aktyviai dalyvauja viešajame politiniame gyvenime. Ir prieš 29 metus buvo aktyvių kovotojų, visą savo laiką ir jėgas skyrusių laisvės idėjai, buvo tokių, kuriems politiniai pokyčiai atrodė nelabai įmanomi/nelabai įdomūs, todėl jie užsiėmė kitaveikla, buvo abejingų, kuriems svarbiau duona kasdieninė, o ne idėjos, buvo ir aktyvių priešininkų, kurie visą savo laiką ir jėgas skyrė tam, kad sutrukdytų, jų manymu, istorinei klaidai įvykti.
O tai, kas įvyksta, įmanoma įvertinti tik žvelgiant iš laiko perspektyvos – tada matoma ir prasmė, ir paklydimai, ir dar daug visokių niuansų. Tiesa, patys istoriniai įvykiai apauga pasakojimais, ne visada sutampančiais su realybe. Juk kiek žinome aršių priešininkų, kurie, pasikeitus istorinei situacijai, pakeitė ne tik viešąją nuomonę, bet ir istorijas apie savo veiklą, kiek yra tokių, kuriems nesvarbu politinės pažiūros – juos traukte traukia valdžios galios ir galimybė toliau kažką ,,kombinuoti“, kiek yra tokių, kurie iki šiol atsidūsta, kad „prie ruso buvo geriau“. Ir visi mūsų šalies žmonės, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, veiklos, moralinių nuostatų, įpročių ir pozicijos, daugumos valia prieš 29 metus tapo laisvos valstybės piliečiais. Ir jie visi su savo panašumais ir skirtumais užaugino dar po vieną kartą – kartą, gimusią ir augusią jau laisvoje šalyje, bet jutusią savo aplinkos poveikį.
Todėl dėsninga, kad Lietuva yra tokia skirtinga, žmonės mato ir vertina procesus per savo, tėvų ir/ar socialinės aplinkos prizmę: vieniems iki šiol reikia „griežtos“ rankos, griežto (kartais ir despotiško) tono, pono dvare, draudimų ir ribojimų, kad jie jaustųsi saugūs ir prižiūrimi, kitiems norisi pagarbos apsisprendimui ir laisvai valiai, treti reikalauja tik „duonos ir žaidimų“, ketvirti laisvę įsivaizduoja kaip anarchiją, o ne kaip bendruomenės susitarimus, penkti žiūri, kaip ir toliau gerai „prasisukti“, ką nors „susikombinuoti“ (pažymas, pašalpas, lengvatas, laimėtus viešuosius pirkimus, išimtis iš įstatymų – mastai priklauso nuo ryšių ir gebėjimų). Ir visi jie yra mūsų visuomenė, mūsų aplinka, kurioje turime išmokti gyventi, derintis ir susitarti.
Kol kas yra nelengva, nes mūsų patirtys, žinios, prioritetai, lūkesčiai labai skiriasi. Nes pilietinė atsakomybė, man atrodo, vis dar labiau deklaruojamas šūkis nei įsipareigojimas. Nes pagarba kitam savos šalies piliečiui kol kas irgi labiau misijos, vizijos sąvoka, o ne kasdienio elgesio principas. Ir kiek mes bekalbėtume apie tai, bet sąmoningumo trūksta. Ir tai išduoda net kasdienės detalės, pavyzdžiui, šiukšlės bendrose erdvėse (juk ne valdžios atstovai jų pritempia, o mes patys), nekultūringas vairavimas, netaktiškas elgesys su įvairių profesijų darbuotojais, nepagarbios kalbos apie kitokius žmones ir t.t.. Gebėjimo kultūringai diskutuoti, tartis ir susitarti, o ne reikalauti dar labai trūksta visose grandyse. Trūksta suvokimo, jog svarbu ne atrodyti, o būti, ne vadovauti, o kartu veikti, ne deklaruoti, o įgyvendinti, ne reikalauti, o prisidėti darant, ne…, o…
Bet yra tikrai džiuginančių įvykių, reiškinių, kurie rodo, jog laisvėje mes augame. Yra nepriklausomų sąžiningų žiniasklaidos atstovų, nebijančių atvirai kalbėti apie blogybes, yra sau ir kitiems nemeluojančių menininkų, kurie nepasiduoda pigiems komerciniams triukams, yra medikų, kurie besąlygiškai padeda nepriklausomai nuo žmogaus socialinės padėties, yra švietimo srities darbuotojų, kurie ugdo jaunąją kartą pagarbos, tolerancijos ir kultūros dvasia, yra politikų, kurie savo pavyzdžiu bando sugrąžinti moralumo ir tarnavimo visuomenei idėją, yra tiesiog sąmoningų piliečių, kurie kritiniu momentu gali susivienyti ir ištiesti pagalbos ranką (kartais ir tikrąja to žodžio prasme). Galų gale yra jaunoji karta – aš ja tikrai tikiu, nes matau nemažai aktyvių, sąmoningų, kryptingai dirbančių, kritiškai mąstančių ir analizuojančių, gebančių prisiimti atsakomybę. Tik norėtųsi, kad juos aplinka palaikytų, skatintų, sudarytų sąlygas, nes kartais pastebiu, kaip yra skeptiškai reaguojama į geras jaunų žmonių idėjas, iniciatyvas, kaip vyresni ne padeda, o kritikuoja, ne džiaugiasi, o bando paaiškinti „apie realų gyvenimą“.
O laisvę ir savo valstybę mes turėtume saugoti. Nes visada atsiranda tokių, kurie nori įvelti piliečius į klampias demagogines pelkes ir tada nejučia, po truputį mažinti jų teises, Konstitucijos dažną keitimą pristatyti kaip nereikšmingą procesą, sukelti bejėgiškumo pojūtį, kad žmonės nebetikėtų pokyčiais, nebebūtų aktyvūs, sukiršinti įvairių patirčių ir lūkesčių turinčius piliečius. Bet viskas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų – nuo mūsų sąmoningumo, nuo mūsų pagarbos šalia esantiems ir reiklumo tiems, kurie pažeidžia bendrus interesus, nuo mūsų gebėjimo prisiimti atsakomybę ir susiburti į bendruomenes, kurios gali ir turi siekti bendrų tikslų, nuo mūsų valios renkant žmones, kurie vėliau nustato strategines kryptis ir priimta įstatymus.
O kad tai nebūtų vien tuščiažodžiavimas, šventės proga siūlyčiau kiekvienam pradėti nuo savęs – bent nuo kelių konkrečių įsipareigojimų sau ir visuomenei. Aš įsipareigoju sąmoningai ir atsakingai balsuoti per visus rinkimus, įsipareigoju savo mokinius per įvairias veiklas supažindinti su dabar vykstančiais kultūros procesais, įsipareigoju dalį savo laiko skirti visuomeninei veiklai, susijusiai su pokyčiais švietimo srityje.
O kam ir kaip galėtumėte įsipareigoti jūs?
Su laisvės švente visus
Už nuotrauką ačiū #Negatyvas
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
