Prieš pora mėnesių švietimo politiką pavadinau komunikaciniais žaidimais. Deja, šiandien galima pakartoti tą patį apibūdinimą. Nors mokytojų streiko bangose vis labiau ryškėjo, kad švietimo darbuotojai nepatenkinti ne tik dėl atlyginimų, bet ir dėl apverktinos švietimo politikos, tiksliau, neaiškios ir nedialogiškos vadybos, didesnių pokyčių šioje srityje neįvyko.
Taip, kai kuriose vietose pasistengta: NŠA diplomatiškiau vertino kai kurių (!) mokytojų dalykininkų pastabas dėl tarpinių atsiskaitymo vykdymo ir vertinimo, tačiau tik kai kurių – tų, kurie atkakliausiai reikalavo, beldė ir turbūt išsekino vadybininkų kantrybę.
Bet ne taip turėtų būti sprendžiami valstybinio masto klausimai.
Ne taip turi būti reaguojama ir į kritiškas pastabas. Štai ŠMSM ir NŠA pasikviečia EBPO ekspertus, sulaukia jų kritikos, bet tesugeba iš pranešimo ištraukti parankią tezę, kad Lietuvai būtina stiprinti profesinį ugdymą.
Taip, stereotipus apie profesinį ugdymą kaip akademinį ir netgi socialinį paribį būtina griauti, dalis mokinių nesirenka profesinių mokyklų dėl tokios stigmatizacijos. Bet EBPO eksperto pranešime skamba ir kitas klausimas – o koks yra mūsų bendrojo ugdymo tikslas? Kokiu tikslu mes atsinaujinome tą ugdymo turinį?
Garsiausiai dabar mokyklinio švietimo krizė reflektuojama per matematikos prizmę. Ten bene labiausiai ryškėja akcentas, kad nežinoma, ko iš tos mokyklinės matematikos norima. Nors esu tas, kuris taip ir nesuprato mokyklinės matematikos esmės (nereikėjo laikyti egzamino, dalykas kadaise nesudomino, jo vidinės logikos iki galo nesupratau ir galiausiai galvoje liko tik svarbiausi aritmetiniai veiksmai), bet suprantu, kad matematika mokykloje turi mokyti logikos ir samprotavimo.
Bet tai daro ne tik matematika. Literatūros ir kalbos pamokos mokykloje taip pat moko logikos ir samprotavimo. Menuose ar humanitariniuose moksluose tos logikos, struktūros ir sistemos tikrai ne mažiau nei matematikoje. Tik ten veikia ne matematiniai mechanizmai, o ne mažiau sudėtingi patirties vertimo į simbolius ir tų simbolių dekodavimo dėsniai, kuriems perprasti reikia ir logikos, ir struktūros suvokimo, ir kūrybiškumo.
Visi mokslai moko pažinti skirtingas pasaulio dalis lavindami logiką ir analitinį mąstymą pagal savo dalyko specifiką.
2023-10-12, . 2023-10-12. Vilnius (Skirmantas Lisauskas)
Manau, būtent gebėjimas analizuoti, kelti hipotezes, jas tikrinti, argumentuotai rišliai komunikuoti yra bendras švietimo sistemos tikslas ir turi būti kiekvieno mokyklinio dalyko prioritetas, nes tai ne sausi akademiniai gebėjimai, o asmeniniam ir socialiniam gyvenimui būtini gebėjimai. Nei matematika, nei koks nors kitas vienas dalykas nepajėgus išugdyti šių gebėjimų vienas pats. Būtina visų mokomųjų dalykų tikslų dermė.
Lyg ir buvo galima tikėtis, kad su programų atnaujinimu įvyks konceptualus lūžis ir bus pradėta eiti tokia bendrojo ugdymo kryptimi. Deja, su kai kurių dalykų programų atnaujinimu visiškai prašauta, o kai kur beviltiškai vėluojama – kai kurių programų apimtys padidėjo, vadovėlius ir kitas metodines priemones reikėjo leisti paskubomis, todėl apie konceptualius bendrojo ugdymo tikslo suvokimo pokyčius ar dėstymo metodikos lūžius, perėjimą nuo enciklopedinio kalimo prie probleminio-analitinio mokymo galima tik pasvajoti.
Neturime ne tik konceptualių lūžių. Neturime ir elementaresnių dalykų: vis laukiame, kol bus patvirtintos tarpinių atsiskaitymų vertinimo normos, prasidės mokymai vertintojams. Bet ir čia beviltiškai vėluojama: tarpiniai atsiskaitymai kovą-balandį, o tos normos nepatvirtintos, mokymai galbūt prasidės vasarį ar kovą – likus mėnesiui iki tarpinio atsiskaitymo.
Deja, švietimo vadybininkai dar nėra visiškai atviri sistemą keičiančiam dialogui: negirdima nei nepatogių užsienio ekspertų išvadų, nei savų mokytojų pastabų. Vis dar sklandoma komunikacinių žaidimų lygmeny, kur daug idėjų ir vizijų. Vien per šią savaitę padavė visokių renginių: ir apie įtraukųjį ugdymą, ir apie profesinį ugdymą, ir apie kompetencijų vertinimą, ir apie išorinį vertinimą. Bet visa tai bendro pobūdžio renginiai, kuriuose negryninamos aiškios strategijos su praktiniais problemų sprendimais.
Tad mokytojai bando gelbėtis patys. Kiek spėja, kuriasi savo sistemas, metodikas, kaip mokyti analizuoti, samprotauti, sistemiškai mąstyti. Dalinasi patirtimis, kad bent kiek susivoktų švietimo vizijų, greitai virstačių iliuzijomis, pasaulyje.
Kalėdinių stebuklų švietime nebūna. Pokytis čia ateitų tik su atvirumu ir dialogu. Bet jo reikės dar palaukti.
Mindaugas Grigaitis, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas, palaikantis streikuojančius mokytojus
