Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešė atnaujinusi bendrojo ugdymo programas, kurių pusė bus pradėtos diegti nuo rugsėjo mėnesio. Bet mokytojai ir mokyklų vadovai vieningai teigia, jog visai nėra nuoseklumo.
Pirma, nors programos sukurtos ir patvirtintos, pedagogai teigia nesantys apmokyti, kaip pagal jas dirbti, kaip matuoti kompetencijų pažangą. Mokslo metai baigiasi birželio mėnesį, o naujieji prasideda – rugsėjį.
Antra, sukūrus programas nepasirūpinta, kad būtų išleisti visi nauji vadovėliai, todėl daug pedagogų arba dirbs su senais vadovėliais, kopijuos medžiagą iš skirtingų šaltinių arba patys ją ruoš. Tokiu būdu pusė ugdymo programų atnaujinimo naudos pranyksta, mat bus dirbama iš esmės panašiai kaip iki šiol.
„Panašu, kad laukia pakankamai chaotiški metai (eiliniai chaotiški švietime). Visai nėra nuoseklumo. Turėtų būti sukuriama programa, tada ji testuojama, išbandoma, analizuojama, jeigu reikia, koreguojama, tada sukuriama metodinė medžiaga, parašomi ir išleidžiami nauji vadovėliai, sutvarkomi išorinio vertinimo pagal naujas programas pokyčiai, jie testuojami, analizuojami, koreguojami, paruošiama metodinė medžiaga ir įvertintų darbų pavyzdžiai ir tik tada visa tai diegiama respublikos mastu. O dabar vežimas pastatomas prieš arklį ir dar planuojama varyti maratoną“, – sako Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pavaduotoja, Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė.
,,O dabar vežimas pastatomas prieš arklį ir dar planuojama varyti maratoną.“
Patys pedagogai pasakoja atnaujintų programų turinį vertinantys gana neblogai. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja L. Bručkienė teigė, kad jos dalyko programos pasikeitė į gerąją pusę. „Lietuvių kalbos ir literatūros programos, manau pasikeitė į gerąją pusę (jeigu nevykęs išorinis vertinimas visko nesugadins). Žinoma, tai įvyko tik po viešojo skandalo, kai buvo pakeista visa programą kūrusi komanda. Visų pirma gerokai sumažėjo privalomų literatūros kūrinių, o tai reiškia, kad galima su vaikais nors šiek tiek eiti į gylį. Be to, atsirado gerokai daugiau pasirinkimų ir laisvės, dėl kurios kovota ne vieną dešimtmetį. Bus galima rinktis kūrinius atsižvelgiant į klasės kontekstą. Atsirado šiuolaikinių, amžiaus tarpsniams tinkančių kūrinių. Be abejo, yra milžiniškas vadovėlių ir literatūros iššūkis, tuo labiau, kad finansavimo viskam neužteks“, – teigia pašnekovė. Pasiteiravusi kolegų, kurie mokinius moko anglų kalbos ir istorijos, pedagogė nurodė, kad anglų kalbos programose 11-12 klasėms pakeitimai minimalūs, iš esmės keičiasi tik formuluotės, bet atsiranda naujo tipo rašto darbų bei užduočių per patikrinimą 11 ir 12 klasėse. Kas įdomu, kad šio amžiaus mokiniams savaitinių anglų kalbos pamokų skaičius nuo 4 sumažės iki 3, bet pabaigę 12 klasę turės mokėti kalbą ne B2 lygiu, kaip iki šiol, o aukštesniu – B2+ lygiu. „Tokie pokyčiai neatrodo logiški“, – konstatuoja L. Bručkienė.
,,Lietuvių kalbos ir literatūros programos, manau pasikeitė į gerąją pusę (jeigu nevykęs išorinis vertinimas visko nesugadins). Žinoma, tai įvyko tik po viešojo skandalo, kai buvo pakeista visa programą kūrusi komanda.”
Pasak pašnekovės, istorijos programa 11 klasei suskirstyta į 4 ciklus, kiekvienas iš jų apima laikotarpį nuo Antikos iki šių dienų apimant pasaulio ir Lietuvos istoriją. L. Bručkienė išvardijo šiuos ciklus: 1. Istorikas, istorija ir istorinė kultūra. 2. Valstybingumas: suverenitetas, idėjos, formos. 3. Kultūra ir mokslas. 4. Žmogus ir aplinka. „Šios ketvirtos temos Lietuvos istorikai dar nėra nagrinėję, nėra monografijų, literatūra tik anglų kalba. Lektorė, vedusi mokymus, žadėjo kai kuriuos straipsnius mokytojams pateikti išverstus. Bet ar tai sisteminis požiūris? Ar įmanoma taip mokytojui dirbti ir ruošti vaikus? Galų gale, ar įmanoma ir vaikams tokiais tempais mokantis patirti ne stresą ir pervargimą, o sėkmę ir džiaugimąsi rezultatais? Kažkodėl labai abejoju“, – sakė pedagogė.
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pavaduotoja L. Bručkienė labiau pabrėžė lėšų vadovėliams trūkumą, nors ir žadama šiam tikslui numatyti papildomas lėšas. „Yra žadama, kad lėšų dar bus, bet niekas nežino nei kiek, nei kada ir ar tikrai. Šiuo metu ugdymo įstaigos planuoja, kiek turi resursų, ką už juos gali nupirkti, tariasi, kam reikia būtinai, o kas galėtų pakentėti. Apgailėtina, kai mokytojai prašo nupirkti nors po vieną komplektą jiems patiems, kad būtų į ką pažiūrėti ruošiantis pamokoms. Beje, vadovėliai pabrangę, todėl net jeigu būtų tos pačios lėšos, jų tiek pat jau nenupirksime. Negana to, sumažintas finansavimas skaitmeninėms priemonėms, vadinasi, net „Eduka“ ar kitos platformos bus prieinamos gerokai mažiau“, – teigia pašnekovė.
,,Šiuo metu ugdymo įstaigos planuoja, kiek turi resursų, ką už juos gali nupirkti, tariasi, kam reikia būtinai, o kas galėtų pakentėti. Apgailėtina, kai mokytojai prašo nupirkti nors po vieną komplektą jiems patiems, kad būtų į ką pažiūrėti ruošiantis pamokoms.”
L. Bručkienė savo ruožtu pabrėžė, kad kai kurių privačiai organizuojamų mokymų kokybė yra labai kvestionuotina.
„Iš tiesų tenka nemažai nusivilti, kai, vietoj naujai sukurtos sistemos, lektorė pasiūlo formuluotėje pakeisti veiksmažodžio laiką arba nuosaką ir tariasi išsprendusi problemą. Tai rodo polinkį imituoti pokyčius nesigilinant į esmę ir tik dėl pliusiuko atlikti kokį papildomą veiksmą“, – sako L. Bručkienė. Be to, mokytojai net nežino, kaip pamatuoti vaikų pažangą ugdant kompetencijas: žinias įvertinti įmanoma, o kaip įvertinti, ar einama teisinga linkme ugdant kūrybiškumo arba pilietiškumo kompetencijas? „Neturime jokio instrumento – jis, pasirodo, dar tik bus kuriamas“, – pastebi pašnekovė.
Visą straipsnį galite rasti čia
Parengta pagal TV3.lt (aut. Eglė Samoškaitė)
