Keistas atėjo birželis su dar keistesniu mokslo metų finišu. Apima toks penkerių metų dèjá vu jausmas, kai per jėgą stumtos reformos, nusivylimas, pyktis ir nesusikalbėjimas su valdininkais ypač disonavo ŠMSM komunikacijos „Mokytojams bus už viską sumokėta“ fone. Vis galvojau, kad populistiniai šūkiai, purvo pylimas ant oponentų, manipuliavimas skaičiais ir statistiniais vidurkiais taip, kad net visiškam nesusipratėliui aišku, jog čia kažkas negerai, – gūdi mūsų visų praeitis. Tačiau švietimo valdininkijos akibrokštai sako – turbūt tam tikrose įstaigose bendravimo ir ypač bendradarbiavimo įgūdžiai įstrigę geriausiu atveju 20 a. viduryje.
,,Apima toks penkerių metų dèjá vu jausmas, kai per jėgą stumtos reformos, nusivylimas, pyktis ir nesusikalbėjimas su valdininkais ypač disonavo ŠMSM komunikacijos „Mokytojams bus už viską sumokėta“ fone.”
Viename iš tekstų 2020 m., sužinojusi, kas bus naująja ministre, minėjau, kad pati sistema panaši į šimtagalvį drakoną, kuris jau pats nebežino, kuri galva už ką atsakinga, kuriai kiek pietums reikia pristatyti įsakymų, išaiškinimų ir tvarkų. Ir palinkėjau drąsos tas galvas nors šiek tiek apkapoti arba bent išmokyti susikalbėti ir derinti sprendimus.
,,Sužinojusi, kas bus naująja ministre, minėjau, kad pati sistema panaši į šimtagalvį drakoną, kuris jau pats nebežino, kuri galva už ką atsakinga <…> Ir palinkėjau drąsos tas galvas nors šiek tiek apkapoti arba bent išmokyti susikalbėti ir derinti sprendimus.”
Dabar, praėjus trejiems metams ir atsistatydinus ministrei, galiu apibendrinti – kažkurios iš tų galvų pradžioje ir buvo nukapotos (mes, lituanistai, ypač džiaugėmės dėl vienos, atrodė, amžinos, bet taip pat nuriedėjusios), kažkurios pritilo mokomos išgirsti kitus, tačiau didžioji dauguma ėmėsi naujų žaidimų – kiekviena įvesti savų pokyčių – nelabai suderintų, nepagrįstų nei kompetencijomis ir įgūdžiais, nei finansinėmis galimybėmis.
,,<…> tačiau didžioji dauguma ėmėsi naujų žaidimų – kiekviena įvesti savų pokyčių – nelabai suderintų, nepagrįstų nei kompetencijomis ir įgūdžiais, nei finansinėmis galimybėmis.”
Štai čia ir kyla tas įtartinas jausmas – prieš penkerius metus lygiai taip pat per jėgą, manipuliuojant skaičiukais ir spaudos pranešimais, buvo į etatinį keičiama darbo apmokėjimo tvarka. Kaip vėliau paaiškėjo, tokia „tobula“, jog iki šiol kuriamos darbo grupės, kurios turėtų ją taisyti (ir tos grupės nebežino, kaip lopyti ar pudruoti tą sistemą, kad ši nebūtų tokia panaši į numirėlį).
,,Štai čia ir kyla tas įtartinas jausmas – prieš penkerius metus lygiai taip pat per jėgą, manipuliuojant skaičiukais ir spaudos pranešimais, buvo į etatinį keičiama darbo apmokėjimo tvarka. Kaip vėliau paaiškėjo, tokia „tobula“, jog iki šiol kuriamos darbo grupės, kurios turėtų ją taisyti <…>.”
Kas vyksta ir kodėl dalis mokytojų bendruomenės skeptiškai vertina nuo rugsėjo startuosiančius pokyčius, jau ne kartą rašiau, kalbėjau įvairiuose žiniasklaidos portaluose. Todėl dabar norėčiau aptarti tik kelių mėnesių aktualijas.
Taigi visų pirma apie paskutinius nesusipratimus, kurie leidžia manyti, kad ministerijai pavaldžios įstaigos neturi tiek pajėgumų/patirties/kompetencijų, kad sklandžiai koordinuotų visas kitų mokslo metų reformas. Puikus įrodymas – Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai (PUPP). Kalbėsiu kaip lituanistė, nes taip geriausiai žinau, į kokią klampynę mus įgrūdo ir kokią nepagarbą darbui pademonstravo Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA).
,,<…> ministerijai pavaldžios įstaigos neturi tiek pajėgumų/patirties/kompetencijų, kad sklandžiai koordinuotų visas kitų mokslo metų reformas.”
Pradėsiu nuo nepatogaus klausimo – kodėl įstatymiškai PUPP, kuris nuo šiol yra privalomas, o darbus taiso ne tik egzaminuojamus gimnazistus mokantys mokytojai, yra traktuojamas kaip ugdymo proceso dalis? Darau prielaidą – kad nereikėtų papildomai mokėti už tai, jog mokytojai laisvu laiku (prieš tai vedę pamokas ir tikrinę savo mokinių darbus) ne valandą, ne dvi ir net ne tris dalyvauja mokymuose ir taiso patikrinimo raštu dalis. Akivaizdu – tai nėra tų mokytojų ugdymo procesas ir vien mokyklos vidaus reikalas, tačiau valdininkams toks traktavimas ekonomiškai naudingas.
,,Pradėsiu nuo nepatogaus klausimo – kodėl įstatymiškai PUPP, kuris nuo šiol yra privalomas, o darbus taiso ne tik egzaminuojamus gimnazistus mokantys mokytojai, yra traktuojamas kaip ugdymo proceso dalis? Darau prielaidą – kad nereikėtų papildomai mokėti už tai, jog mokytojai laisvu laiku ne valandą, ne dvi ir net ne tris dalyvauja mokymuose ir taiso patikrinimo raštu dalis.”
Sakysite, sudėtinga pakeisti teisės aktus? Paskutinis teisės akto keitimas dėl PUPP buvo šių metų balandžio 28 d. (Nr. V-602), o jame surašytos net tokios detalės kaip laikrodis ir rašomoji lenta kiekvienoje patalpoje, atidarytos durys siekiant išvengti nesąžiningumo ir panašiai. Tačiau papildomo darbo apmokėjimas ir toliau traktuojamas kaip ugdymo įstaigos vidinių susitarimų reikalas ir galimas iš stebuklingai vis „neišsenkančių“ mokyklos rezervų (gal jau pats laikas būtų apmokestinti, pavyzdžiui, mokinių įėjimą arba/ir išėjimą iš patalpų, kad tas rezervas realiai neišsektų).
Manau, būtent todėl, kad NŠA galėjo neskaičiuoti, kiek mokytojų laiko bus skirta taisymui, ji pademonstravo visišką abejingumą darbo krūviams ir gebėjimą lygioje vietoje prikurti problemų. Nors pats patikrinimas raštu kompiuterizuotas, tačiau SUP vaikų darbai iš pradžių buvo taisomi ne pagal pritaikytas, o pagal bendrąsias instrukcijas. Po dviejų savaičių pabaigus visus formalumus atėjo duomenys, kurių vaikų darbus reikia tikrinti iš naujo. Tarp jų SUP ir dar papildomai kiti, galbūt sistemai sukėlę įtarimų. Valdininkai teisinosi, kad tapatybės koduotos – o tai po dviejų savaičių jų hakeriai pagaliau nulaužė kodus ir galėjo įvykdyti teisingumą ar kaip? Negana to, tuos darbus reikėjo atsisiųsti PDF formatu, išsispausdinti, tada ranka ištaisyti ir rezultatus vėl suvesti į sistemą kompiuteryje, o popierinius protokolus saugoti mokykloje.
,,Manau, būtent todėl, kad NŠA galėjo neskaičiuoti, kiek mokytojų laiko bus skirta taisymui, ji pademonstravo visišką abejingumą darbo krūviams ir gebėjimą lygioje vietoje prikurti problemų.”
Beje, sugalvotas toks vertinimo normų užkodavimas, kad jam iššifruoti būtų pravertę tie patys hakeriai. Tiesiog pabėgimų kambario slėpiniai. Nori dirbti savo darbus, nori taisyti mokyklinius brandos egzamino rašinius – savo intelektinėmis pajėgomis išsilaisvink iš suregztų pinklių.
Dar vienas skaitmeninės nekompetencijos ir nepagarbos darbo laikui pavyzdys – nors pagrindinės sesijos PUPP užduočių raštu vertinimas kompiuterizuotas, dalies žodžiu vertinimą, padauginus iš dviejų, reikėjo suvesti ranka, tada viską skaičiavimo mašinėle susumuoti, remiantis atspausdinta lentele konvertuoti gautus taškus į pažymius ir vėl suvesti į sistemą. Kyla klausimas – ar tikrai esame pasiruošę planuojamiems inovatyviems kompiuterizuotiems tarpiniams atsiskaitymams, kai priimami tokie absurdiški, jokia logika neparemti sprendimai?
Tai čia tik vienas pavyzdys, rodantis, kiek daug sumaišties gali įnešti, atrodytų, elementarus, jau daugelį metų vykstantis žinių patikrinimas. Net nejauku pagalvojus, kas ir kaip bus, kai atsiras niekada neišbandytų naujovių. Tuo labiau, kad visos klaidos, visos papildomos laiko sąnaudos nugula ant mokytojų pečių. Ir čia jau norėčiau pereiti prie ŠMSM komunikacinės strategijos, kuriamos, panašu, taip pat pagal „geriausias“ 20 a. vidurio tradicijas.
Tiesą pasakius, visi mūsų nuo rugsėjo laukiantys pokyčiai buvo pristatomi įvairiose institucijose, įvairiose darbo grupėse, įvairiais formatais, tačiau jie sulaukė daugiau kritikos nei pritarimo. O tada birželio 2 d. ŠMSM išplatino pranešimą spaudai, kuriame akcentuota: „Su švietimo atstovais sutarta dėl ugdymo programų atnaujinimo tęstinumo.“ Ir pateiktos mintys tik tų, kurie pritarė pokyčiams. O visa kita – į informacijos paraštes, pilkąją zoną ir atminties šiukšlyną.
,,Tiesą pasakius, visi mūsų nuo rugsėjo laukiantys pokyčiai buvo pristatomi įvairiose institucijose, įvairiose darbo grupėse, įvairiais formatais, tačiau jie sulaukė daugiau kritikos nei pritarimo. O tada birželio 2 d. ŠMSM išplatino pranešimą spaudai, kuriame akcentuota: „Su švietimo atstovais sutarta dėl ugdymo programų atnaujinimo tęstinumo.“
Bet kuriuo atveju visuomenei nebūtina žinoti, kad profesinių sąjungų atstovai abejojo dėl skubotos pokyčių pradžios ir nepritarė jai. Visuomenei taip pat nereikia informacijos apie tai, kad, pavyzdžiui, ugdymo įstaigų vadovus vienijanti organizacija pritaria ministerijai, o paskui direktoriai, pasitelkdami įvairiausias psichologinio spaudimo ir manipuliavimo formas, verčia mokytojus jau dabar, pačiu įtempčiausiu metu (arba vasarą, per atostogas) ruošti planus pagal atnaujintas programas (nors nėra vadovėlių, metodinių priemonių). Panašu, kad toks ydingas psichologinis mikroklimatas ugdymo įstaigose yra užprogramuotas ir legalizuotas pačių aukščiausių institucijų.
,,Bet kuriuo atveju visuomenei nebūtina žinoti, kad profesinių sąjungų atstovai abejojo dėl skubotos pokyčių pradžios ir nepritarė jai. Visuomenei taip pat nereikia informacijos apie tai, kad, pavyzdžiui, ugdymo įstaigų vadovus vienijanti organizacija pritaria ministerijai.”
VIžisuomenei nereikia žinoti, kad visai ne taip traktuojamos dalykinių asociacijų ir ministerijos pozicijos dėl pilotinių tarpinių atsiskaitymų. Tame pačiame pranešime viceministras R. Skaudžius teigė: „Manau, visi sutariame, kad tarpiniai patikrinimai gali prasidėti jau nuo kitų mokslo metų, tačiau išsiskiria nuomonės dėl to, kokią reikšmę jie turi turėti: sudaryti 40 proc. egzamino įvertinimo, kaip numatyta, sudaryti mažesnę dalį egzamino įvertinimo ar tiesiog būti išbandyti. Čia reikės dar rasti geriausią sprendimą, atliepiantį mokinio poreikius.“ O lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus vienijančios sąjungos pirmininkas M. Grigaitis savo socialinių tinklų paskyroje reaguodamas akcentavo: „<…>buldozeriu stumti neištestuotą naują egzaminą nepagrįsta nei pedagogine logika, nei pedagogine psichologija. Ir tik nepasakokite, kad pilotas parodė, jog viskas veikia ir veiks. Tas aptarimo spektaklis, kurį surengėte vakar <…> tik dar kartą parodė, jog neturite jokių logiškų argumentų – tik instinktą stumti savo sumanymus.ׅ“ Čia jums panašu į susitarimą su švietimo bendruomene?
,,Lygiai taip pat visuomenei nereikia žinoti, kad visai ne taip traktuojamos dalykinių asociacijų ir ministerijos pozicijos dėl pilotinių tarpinių atsiskaitymų.”
Sakysite, tai tik viena komunikacinė kliurka, nerodanti sisteminio požiūrio. Prisiminkime spaudos pranešimą, kuriame ŠMSM pateikė duomenis – vidutinis mokytojų atlyginimas „į rankas“ siekia 1408 eurus. Tada kilo ažiotažas, nes, žiūrėdami į savo algalapius, mokytojai niekaip negalėjo suvokti, kur dingsta jiems priklausančios sumos (kaip tai priminė 2018 m. situaciją po etatinio įvedimo). O paskutinis tobulas manipuliavimo, demagogijos ir purvo pylimo pavyzdys – birželio 14 d. spaudos pranešimas, kuriame ministerija informavo visuomenę, kad ji, taip norinti gerinti mokytojams sąlygas, jaučiasi nuskriausta, nes LŠDPS kolektyvinių derybų metu iškėlė neįgyvendinamus reikalavimus.
,,Sakysite, tai tik viena komunikacinė kliurka, nerodanti sisteminio požiūrio. Prisiminkime spaudos pranešimą, kuriame ŠMSM pateikė duomenis – vidutinis mokytojų atlyginimas „į rankas“ siekia 1408 eurus.”
Tiesą pasakius, net sutrikau, perskaičiusi tai, nes pati dalyvavau posėdžiuose ir sekiau visą procesą iš labai arti. Todėl teko tikslintis, kas turima omenyje, kai teigiama, kad „ŠMSM siūlė inicijuoti teisės aktų pakeitimus, sudarančius prielaidas mažinti mokinių skaičių klasėse ir užkardyti perpildytų klasių formavimą, tačiau toks pasiūlymas profesinės sąjungos netenkino.“
,,O paskutinis tobulas manipuliavimo, demagogijos ir purvo pylimo pavyzdys – birželio 14 d. spaudos pranešimas, kuriame ministerija informavo visuomenę, kad ji, taip norinti gerinti mokytojams sąlygas, jaučiasi nuskriausta, nes LŠDPS kolektyvinių derybų metu iškėlė neįgyvendinamus reikalavimus.”
Atrodo, čia kalbama apie tai, jog ministerija „sudarys prielaidas“ ir „užkardys“, kad pradiniame ugdyme vienoje klasėje negali būti daugiau kaip 24 mokiniai, o pagrindiniame ir viduriniame – daugiau kaip 30 mokinių. Bet juk dabar taip ir yra! Be to, daugeliu atvejų nelabai įmanoma papildomų suolų į patalpas įgrūsti. Tai kur čia, sakykite, sąlygų gerinimas? Parašys įsakymą, kad negalima netelpantiems mokiniams suoluose sėdėti po tris ar stovėti/tupėti pasieniuose, ir taip garantuos, jog dabartinės blogos sąlygos nevirstų ugdymo parodija? O juk tas profsąjungos siūlymas mažinti mokinių skaičių klasėse buvo išdėstytas laike ne per vienus metus, pagrįstas tiek ekonominiais skaičiavimais, tiek įrodymais, kad mažiau mokinių turinčiose klasėse mokymosi kokybė gerėja, taip pat ir noru realiai, o ne deklaratyviai rūpintis mokytojų ir mokinių darbo sąlygų ir ugdymo kokybės gerinimu. Bet neigiami ministerijos atsakymai į visus siūlymus buvo pagrįsti „būtinybe pasirinkti prioritetus.“
Tai gal prioritetas – algų kėlimas? Visuose ministerijos spaudos pranešimuose deklaruojamas 13 proc. algų pakėlimas 2023 m. pradžioje iš tiesų juk net nekompensavo infliacijos. Remiantis Lietuvos banko duomenimis, 2022 m. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI siekė 18,9 proc. Apie tai sąmoningai nutylima. Kaip ir apie tai, jog profsąjunga akcentavo – reikia atsižvelgti į infliacijos šuolį. Buvo atsakyta: „Būtina pasirinkti prioritetus.“ Gerai. Vyriausybė yra įsipareigojusi, kad 2024 m. vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Tai LŠDPS paskaičiavo ir pasiūlė, kad, norint laiku įgyvendinti susitarimus, reikia nuo rugsėjo 1 d. pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą didinti 20 proc., o nuo 2024 m. sausio 1 d. – dar 30 proc. Paliktas tam tikras rezervas derybinėms pozicijoms.
,,Atrodo, viskas nuoseklu ir logiška. Tačiau pranešime teigiama: „Patenkinus LŠDPS reikalavimus, mokytojų vidutinis darbo užmokestis pasiektų 176 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, dėstytojų ir mokslo darbuotojų – 187 proc. <…> Panašu, kad ministerijos atstovai kaip pagrindą paėmė tą mistinį mokytojo vidutinį 1408 eurų atlyginimą.”
Atrodo, viskas nuoseklu ir logiška. Tačiau pranešime teigiama: „Patenkinus LŠDPS reikalavimus, mokytojų vidutinis darbo užmokestis pasiektų 176 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, dėstytojų ir mokslo darbuotojų – 187 proc.“ Ir vėl sutrikusi klausiau, kaip gaunamas toks skaičius – gal čia aš, filologė, ko nors nesuprantu (nors visus deryboms pateiktus skaičiavimus atliko toli gražu ne filologai).
Panašu, kad ministerijos atstovai kaip pagrindą paėmė tą mistinį mokytojo vidutinį 1408 eurų atlyginimą. Su jų tokiais gebėjimais manipuliuoti skaičiais ir vidurkiais gali paaiškėti, kad, atėjus 2024 m., net nieko nepakeitus, teoriškai mūsų atlyginimai bus gerokai didesni nei 130 proc. VDU ir mokytojai dalį gautų lėšų turės grąžinti į biudžetą. Taip turbūt ir bus realizuotas tas mistinis pasirinktas prioritetas. Žinoma, tai juodasis humoras, bet kad labai savo absurdu į jį panašūs ir paskutinių mėnesių ŠMSM spaudos pranešimai.
,,Ir vėl apima dèjá vu jausmas – situacija komplikuojasi, drakono galvos, rydamos mūsų laiką, jėgas ir kantrybę, tampa beveik nevaldomomis. Kas turėtų įvykti, kad joms bent jau apynasris būtų uždėtas? O kaip jums atrodo, kodėl minėjau laikotarpį prieš penkerius metus? Lauksime tęsinio?”
Ir vėl apima dèjá vu jausmas – situacija komplikuojasi, drakono galvos, rydamos mūsų laiką, jėgas ir kantrybę, tampa beveik nevaldomomis. Kas turėtų įvykti, kad joms bent jau apynasris būtų uždėtas? O kaip jums atrodo, kodėl minėjau laikotarpį prieš penkerius metus? Lauksime tęsinio?
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat straipsnį galite skaityti čia
