Lygiai prieš metus, išgirdusi apie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) ketinimą iš esmės reformuoti kvalifikacijos kėlimo tvarką, ją iškilmingai pervadinant Pedagogų karjeros modelio projektu, suklusau. O kai vienoje darbo grupėje pakankamai detaliai buvo pristatytas tas projektas, teko sunerimti dar labiau.
Akivaizdžiai labai aktyviai proteguojamas pokytis neatrodė palankus mokytojams, netgi atvirkščiai. O po skambiomis frazėmis paslėptu tuščiažodžiavimu matėsi ignoruojami pačios ministerijos pateikti tyrimai apie jau veikiančią mokytojų karjeros sistemą, be platesnio konteksto paimti tik tam tikrų dokumentų tam tikri fragmentai, kad būtų dirbtinai sukurta priežastis naujam modeliui įdiegti.
Ta pati situacija liko ir sukūrus 140 puslapių Pedagogų kompetencijų vertinimo, jų pripažinimo ir taikymo profesinėje veikloje instrumentų paketą. Kad nereikėtų su tokiu sunkiai perskaitomu dokumentu galynėtis, įvairioms organizacijoms derinti buvo atsiųstas 22 puslapių Pedagogų karjeros modelio aprašas, juo toliau ir remsiuosi.
Taigi pradžioje gal ir pakalbėkime apie tas priežastis, kurias ministerija nurodo kaip labai svarias. II skyriaus (Situacijos analizės) 5 dalyje rašoma: „<…> Vis dėlto analizuojant atestacijos rezultatus matyti, kad aukštesnė mokytojo kvalifikacinė kategorija nekoreliuoja su pamokų kokybe (Švietimas šalyje ir regionuose 2017). Dėl šios priežasties yra svarbu permąstyti veikiantį atestacijos mechanizmą ir sukurti pedagogų kompetencijų ir praktinės veiklos vertinimo sistemą, kuri būtų nukreipta deklaruojamiems tikslams siekti: skatintų pedagogus tobulinti savo kompetenciją, didintų pedagogų atsakomybę už ugdymo rezultatus ir profesinį tobulėjimą, skatintų materialiai.“
O dabar apie tai, kas iš tiesų rašoma, bet nutylima pačiuose įvairiausiuose ministerijai pavaldžių įstaigų dokumentuose. Tame pačiame prie pokyčio pagrindimo minimame dokumente (Švietimas šalyje ir regionuose 2017) 58 psl. rašoma: „Aukščiausias kvalifikacines kategorijas turintys mokytojai – metodininkai ir ekspertai – dažniau veda pamokas vadovaudamiesi mokymosi paradigma nei turintys žemesnę kvalifikacinę kategoriją ar neturintieji pedagogo kvalifikacijos.“
Tiesa, dokumente nurodoma, kad „daugiau kaip trečdalio aukščiausios kvalifikacijos mokytojų – ekspertų vestų pamokų įvertinimas yra žemesnis nei šalies vidurkis. Bet žemesnis nei šalies vidurkis 66 proc. neturinčių kvalifikacinės kategorijos, 61 proc. mokytojų, 58 proc. vyr. mokytojų stebėtų pamokų. Koreliacija net fiksuojant prastesnių rezultatų procentinę išraišką akivaizdi.
Labai panašūs duomenys yra pateikiami Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros 2018 m. metiniame pranešime apie mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, veiklos kokybę. Tas pats ir kituose dokumentuose: „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose. 2019. Mokinių pasiekimų atotrūkis“, NŠA pateiktoje ataskaitoje „Švietimo kokybę gerinantys modernios pamokos aspektai bendrojo ugdymo mokyklose. 2020 m. analizė“. Švietimo problemų analizėje NR. 9 (2020 12) apibendrinama: „UNESCO ekspertai palankiai vertina Lietuvos mokytojų karjeros sistemą ir teigia, kad Lietuva sukaupė vertingų perspektyvaus mokytojų karjeros modelio projektavimo ir įgyvendinimo patirčių. Pasirinktas karjeros modelis sudaro Lietuvos mokytojams galimybes laipsniškai siekti karjeros. Paaukštinimas leidžia labiau diferencijuoti mokytojus, ir tai sudaro sąlygas geriau įvertinti ir pripažinti jų darbą, atrasti naujoviškas ugdymo praktikas. Visa tai ekspertai išskiria kaip Lietuvos mokytojų karjeros struktūros stiprybes, tačiau pastebi ir silpnybių, susijusių su šio modelio įgyvendinimu. Tai daugiausia administracinės ir finansinės kliūtys, mažinančios struktūros veiksmingumą.“
Pusėje Europos valstybių yra įdiegta daugiapakopė karjeros struktūra, taip pat ir Lietuvoje. Ji turi daug stiprybių, kurias įvardija ir Lietuvoje situaciją tyrę UNESCO ekspertai. Reikėtų daugiau pokyčių šalinant administravimo ir finansinius trūkumus, o ekspertų įvardytas stiprybes palikti nekeistas. Šitas projektas viską apverčia aukštyn kojom ir praktiškai į šiukšlinę išmeta gerąsias patirtis. Viceministras R. Skaudžius viename iš savo komentarų feisbuke minėjo: „Kalbantis su švietimo bendruomene: mokytojais, vadovais, profesinių sąjungų atstovais – visi sutinka, kad reikia atnaujinti kvalifikaciją ir ją palaikyti, kad dabartinę sistemą reikia keisti.“
Tik noriu priminti, kad LŠDPS, kuriai aš atstovavau darbo grupėje, tikrai nesutiko su siūlomais pokyčiais ir mes diskutavome būtent apie tai, kad tos aptartos priežastys neturi pagrindo ir reikia keisti ne visą sistemą, o tik tas sritis, kurias ekspertai pristatė kaip taisytinas. Ir net pirminius šaltinius, kuriais rėmiausi, tada vardijau (ir dabar, po metų, LŠDPS taip pat nepritaria šitai reformai ir savo argumentuotą nuomonę ministerijai pateikė raštu).
O kai per ypač karštą ginčą man viena projektą gynusios kitos profsąjungos (!) atstovė pasakė, kad ji skaitė ir analizavo kitokius pirminius šaltinius, tačiau paskui nesugebėjo net po kelių priminimų (žodžiu, po kurio laiko ir raštu) jų nurodyti arba atsiųsti, atsirado nuojautų apie tam tikrus išankstinius susitarimus ir galimą manipuliavimą bei diskusijų imitavimą. Kyla negerų įtarimų, kad visuomenei yra meluojama apie tikrąsias reformos priežastis, prisidengiant dokumentų fragmentais ir tikintis, kad niekas nepatikrins pirminių šaltinių, neanalizuos ir gerokai naujesnių ataskaitų.
Per metus taip ir neišsisklaidė įtarimai, kad reformos būtinumas grindžiamas ne moksliniais tyrimais, ekspertų išvadomis, oficialiomis rekomendacijomis, o kažkokiomis povandeninėmis priežastimis, gražiai jas pridengiant iš principo neteisingais arba keistai interpretuojamais teiginiais.
Čia straipsnį būtų galima pabaigti, o reformą atšaukti ir sukviesti nepriklausomą komisiją, kuri išsiaiškintų, kodėl įvyko toks (ne)tyčinis faktų iškraipymas, nulėmęs didžiulės komandos beprasmį darbą. Tą ir norėčiau rekomenduoti visai projekto komandai. Taip galbūt ir padarytų ministerijos aukščiausio lygio vadovai, jeigu siektų tik prasmingų, pagrįstų pokyčių ir matytų švietimo bendruomenę kaip mąstančią ir lygiateisę.
,,Kyla negerų įtarimų, kad visuomenei yra meluojama apie tikrąsias reformos priežastis, prisidengiant dokumentų fragmentais ir tikintis, kad niekas nepatikrins pirminių šaltinių, neanalizuos ir gerokai naujesnių ataskaitų.”
Tačiau, žinant ministerijos valdininkų gebėjimą jėga stumti įvairius mokytojams nepalankius projektus, naivu tikėtis, kad taip atsitiktų. Todėl straipsnis tęsiamas analizuojant kitus siūlymus.
Labiausiai šokiravo IV skyrius, kuriame aprašomos naujosios pedagogų pareigybės ir funkcijos. Ir čia paaiškėja, manau, tikrosios priežastys. Prie pagrindinių funkcijų, nurodytų 17–21 punktuose, atsiranda visos tos veiklos, kurios anksčiau buvo traktuojamos kaip papildomos ir mokytojai turėjo teisę jų nesirinkti. Dar daugiau – iki šiol dėl dalies jų buvo tariamasi su kitomis ministerijai pavaldžiomis įstaigomis ir sudaroma papildoma darbo sutartis su numatytu apmokėjimu, pavyzdžiui, mokymo / ugdymo didaktinių priemonių rengimas nacionaliniu / tarptautiniu mastu, egzaminų ir kitų mokinių pasiekimų patikrinimų darbų vertinimas ir užduočių jiems rengimas (pagal dėstomą dalyką), kompleksinių pedagoginės / švietimo pagalbos mokiniui veiklos tyrimų inicijavimas ir /ar įgyvendinimas ir t. t. Mokytojai turėjo teisę jų nesirinkti.
Sąlygos iš esmės labai blogėja, nes mokytojai, nepriklausomai nuo to, ar (arba kaip) bus už tas veiklas papildomai mokama, ar (arba kaip) skaičiuojamos jų laiko sąnaudos (egzaminų vertinimas, didaktinių priemonių rengimas, vadovavimas praktikai, profesinio tobulėjimo programų rengimas ir t. t.), privalės jų imtis.
Štai čia ir yra reformos būtinybės paslaptis – buvo susidurta su didžiulėmis problemomis, kai dalis mokytojų tiesiog nesiėmė veiklų, už kurias siūlė apgailėtiną užmokestį. Tai valdininkai sugalvojo sistemą, kaip įteisinti iš esmės beveik vergovinę santvarką, priverčiant mokytojus dirbti pusvelčiui (net tos mano anksčiau apskaičiuotos 11 centų už valandą Brandos darbo vertinimo komisijoje gali pasirodyti kaip prabanga, kurios neliks).
,,Sąlygos iš esmės labai blogėja, nes mokytojai, nepriklausomai nuo to, ar (arba kaip) bus už tas veiklas papildomai mokama, ar (arba kaip) skaičiuojamos jų laiko sąnaudos (egzaminų vertinimas, didaktinių priemonių rengimas, vadovavimas praktikai, profesinio tobulėjimo programų rengimas ir t. t.), privalės jų imtis.”
Dar įdomesni yra kompetencijų aprašai. Perskaičius juos kyla tik vienas klausimas – o NŠA, NMVA ir visos kitos ministerijai pavaldžios įstaigos bus naikinamos, jeigu didžioji dalis jų funkcijų perduodama mokytojams kaip privaloma? Ar jie liks ir kontroliuos iš naujo savo kvalifikaciją pasiryžusius / priverstus įrodinėti mokytojus? Tai galiu nuraminti – atrodo, kad neprireiks tų kvotų, kurios numatytos IV skyriaus 29 punkte: „<…> Savivaldybėje patyrusių mokytojų / patyrusių pagalbos mokiniui specialistų skaičius neturi viršyti 30 proc., o mokytojų – ekspertų / švietimo pagalbos specialistų – ekspertų skaičius neturi viršyti 3 proc. visų mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų pareigybių skaičiaus.“
Nors toks punktas akivaizdžiai sudaro nevienodas sąlygas skirtingose savivaldybėse dirbantiems tos pačios kompetencijos specialistams, manau, kad ir tų kvotų dauguma nesurinks. Kiek teko diskutuoti apie šituos ministerijos planus su mokytojais, tai jie galvoja arba trauktis iš švietimo sistemos, arba tiesiog nebesiatestuoti, nes jaučiasi pažeminti, o ir planuojamos darbo sąlygos bus sunkiai pakeliamos.
Ministerijos deklaruojamas dokumentacijos mažinimas virs į smulkmenišką popieriukų rinkimą ir fiksavimą: „Ne rečiau kaip kas 5 metus mokytojo / pagalbos mokiniui specialisto ir patyrusio mokytojo / patyrusio pagalbos mokiniui specialisto pareigas einantys asmenys turi pasitvirtinti savo turimų kompetencijų atitiktį pareigybės reikalavimams, nurodytiems 1 priede, ir pateikti įrodymus, kad atitinka pareigybei keliamus veiklos rodiklius, nurodytus 2 priede.“ Ir čia šiais visuotinio skaitmenizavimo laikais mes siųsimės iš internetinių platybių savo pažymėjimus, juos spausdinsime keliais egzemplioriais (gerai, kad nereikės dar ranka dailyraščiu perrašyti, o ką, juk mokytojai laiko turi), kaupsime, paskui kažkokioms mistinėms komisijoms pateiksime tam, kad galėtumėme daugiau, dar daugiau, dar, dar daugiau dirbti.
O kiek pamokų per savaitę reikėtų turėti patyrusiam mokytojui ar mokytojui ekspertui, kad jis suspėtų vykdyti visas nurodytas funkcijas, nelabai įsivaizduoju. Nes per metus pagal naująją tvarką, pavyzdžiui, ekspertas vien stebėti turėtų „bent“ 25 kitų mokytojų pamokas, privalomai vykti į 1 stažuotę užsienyje, o jeigu tai ne pirma kadencija, veiklos rodikliai dauginami iš 2. Žodžiu, asmeninis gyvenimas ir poilsis naktimis bus tik silpniems ir (arba) žemesnės kategorijos specialistams.
Iš kitos pusės, apie pamokų kokybę niekas išvis nebekalba. Panašu, kad ji ir nebebus svarbi – kokybės problema išspręsta (!) pasiūlant visiems mokėti vienodą atlygį už vedamas pamokas. Dabar svarbiausia – surasti, kas kitus darbus be didesnių investicijų atliktų. Ta proga prašom, jums 140 psl. spąstai.
,,O kiek pamokų per savaitę reikėtų turėti patyrusiam mokytojui ar mokytojui ekspertui, kad jis suspėtų vykdyti visas nurodytas funkcijas, nelabai įsivaizduoju.”
Galima būtų dar rašyti ir rašyti apie tuos absurdiškus pokyčius, kurie planuojami. Bet manau, kad visų kantrybė jau baigiasi. Tokios nepagarbos, tokio sąlygų bloginimo prisidengiant skambiais šūkiais buvome sulaukę tik prieš etatinio įvedimą, kai irgi žadėta už viską sumokėti. Ačiū – „praturtėjome“.
O dabar pabaigai tas finansinis paskatinimas, kuris deklaruojamas ministerijos kaip viena iš svarių priežasčių imtis šitos reformos. Viceministras R. Skaudžius radijo laidoje, taip pat tame feisbuko pasisakyme teigė: „Labiausiai akis badantis faktas, kad dabar mokytojo karjera atlyginimo atžvilgiu yra plokščia – nemotyvuojanti nei rinktis mokytojo profesijos, nei siekti nuolat tobulėti. <…> Didėjant pedagoginiam stažui alga didėja netolygiai.“
Tik priminsiu – kai darbo grupė svarstė mokytojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų pakeitimų variantus, paaiškėjo, kad realiems, socialiai teisingiems sprendimams lėšų tiesiog nepakanka. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl liko toks modelis, kuris dabar minimas kaip taisytinas ar išvis iš principo keistinas. Keistinas be aiškių finansinių įsipareigojimų.
O dabar tas teiginys, kuris turėtų nuleisti ant žemės visus tuos, kurie dar kažko tikisi: Pedagogų karjeros modelio aprašo VI skyriuje kelis kartus pakartojama: „<…> konkretus dydis priklausys nuo valstybės finansinių galimybių“. O valstybėje, kaip žinia, su biudžetininkų finansais ir jų valdymu niekada nebuvo gerai. Ir su pažadų tesėjimu taip pat. Todėl ir kuriamos tokios fokusininkų reformos, padėsiančios visuomenei akis pridengti migla, kad nesimatytų apgailėtinos situacijos.
Eilinį kartą, užuot tiesiog pakėlę algas, ministerijos valdininkai siekia apsunkinti mokytojams gyvenimą. Ne be reikalo šitas modelis sulaukė tokios audringos pasipriešinimo reakcijos. Ir apie jokį jaunų specialistų pritraukimą, jokį prestižo didinimą ir jokį sąlygų gerinimą čia kalba net neina.
,,Eilinį kartą, užuot tiesiog pakėlę algas, ministerijos valdininkai siekia apsunkinti mokytojams gyvenimą.”
Pedagogų karjeros modelis – tai dokumentas, liudijantis, kad yra visiškai negerbiama švietimo bendruomenė. Visų pirma, yra neteisingai traktuojami tyrimai, su jais susijusios išvados, tada manipuliuojama, tuščiažodžiaujama ir stengiamasi išspręsti kylančius iššūkius tiesiog didinant mokytojų darbo krūvius. Siūlomas modelis visiškai nesprendžia nei ugdymo kokybės, nei mokytojų karjeros ar finansinio skatinimo problemų. Netgi atvirkščiai – į pagrindines funkcijas įrašyta daug darbų, už kuriuos anksčiau buvo mokama kaip už papildomus. Tik mokytojai galėjo jų ir nesirinkti. Tokia teisė bus atimta.
Modelis ne tik galimai pablogins mokytojų finansinę situaciją, bet ir 21 a. įteisins vergovės elementus. O kadangi ministerija laukia reakcijos ir siūlymų (į prieš metus pateiktus, tiesą sakant, visai nereagavo), tai prašau, mano šios dienos asmeninė pozicija – išmesti visiems laikams šitą projektą į šiukšlinę, kad niekas niekada nebesusigundytų jo atgaivinti. O rekomendacija mokytojams – pasidomėkite, kokią poziciją oficialiai išsako jūsų teises ginančios konkrečios profsąjungos, asociacijos ir ar ji sutampa su jūsų nuomone.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat šį straipsnį galite rasti ir čia
