Jau turbūt visiems įkyrėjo kalbėti apie švietimo reformas. Manau, kad atėjusi nauja politinio pasitikėjimo komanda, kuri išdrįstų tiesiog ketverius metus analizuoti, tyrinėti ir reflektuoti, kokie procesai (ne)pavyko mūsų sistemoje, būtų pati sąmoningiausia, įžvalgiausia, labiausiai iš tiesų švietimo ateitimi besirūpinanti.
Deja, politinės tradicijos to neleistų – o kaip paskui atsiskaityti už veiklas, ką pasakys visuomenė ir oponentai. Realybėje yra tiesiog verčiamasi per galvą tam, kad būtų padėta kuo daugiau ant išganingo pokyčių laužo, kuris, deja, dažniau ne šildo, o degina. Ir čia kalbu ne apie šios kadencijos problemas – kiekvieną kartą pasikeitus ministrui ir politinio pasitikėjimo komandai, vyksta tas pats.
Tiesą pasakius, galima būtų net pasidžiaugti, kad ministrė Jurgita Šiugždinienė stengiasi ne tik aktyviai komunikuoti su švietimo bendruomene, bet ir imtis ryžtingų veiksmų tada, kai priartėjama prie vienokios ar kitokios katastrofiškos padėties. Tiesa, pasakius ,,a“ dažniausiai pasigendama tęstinumo ir tas ,,b“ užstringa kažkur užribyje ar tradiciškai nepralaidžiuose biurokratiniuose kabinetuose.
J.Šiugždinienė
Kad nebūtų rašymo abstrakcijomis, kalbėsiu apie tai, ką geriausiai žinau ir kas daugiausiai skauda – apie mokyklinės lietuvių kalbos ir literatūros aktualijas. Tačiau manau, kad panašios galėtų būti ir kitų mokomųjų dalykų problemos.
Taigi turinys buvo atnaujintas. Turbūt pirmas toks tikrai ryškesnis pokytis, padarytas per sąlyginai trumpą laiką, kai po skandalingo sprendimo išbraukti iš vidurinio ugdymo paskutinius keturis privalomus užsienio autorius buvo iš esmės pakeista atnaujinimo projektą kūrusi darbo grupė ir suformuota visiškai nauja. Jai buvo iškeltas (virš)uždavinys įsiklausyti į mokytojų lūkesčius: suderinti laisvę, naujoves, šiuolaikiškumą su tradicijomis ir tam tikru mokykliniu kanonu. Programos patvirtintos, jose iš tiesų gerokai daugiau erdvės, pasitikėjimo ir laisvės. Atrodo, mokytojai turėtų džiaugtis. O bet tačiau…
,,Ar neatsitiks taip, kad mokytojai tiesiog bus priversti rinktis ne tai, kas tikslingiausia konkretiems vaikams, o tai, kas jau yra vadovėliuose ar chrestomatijose? Apie papildomą kritikos, metodinę medžiagą kalba net neina.”
Mokytojai kantrūs ir išradingi – patys norėjo, tegul dabar ir išsisprendžia savo dilemas. Arba, kaip teigia ,,Vyturio“ vadovas A. Šileris, vietoj šiuolaikinio skaitmeninio turinio, priderinto prie atnaujintų programų, pasiūlomas epaveldas.lt, Tarybų Lietuvos rašytojų balsai ir pan. Dėl pliusiuko ir šventos ramybės prirenkama visokių keistų jau internetinėse platybėse esančių variantų. Tai kas, kad beveik nepanaudojamų. Gal vėl tikimasi – kažkaip kažkas bus, juk nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad neišsprendus šitos problemos dalis programos naujovių bus visiškai beprasmės, nes sunkiai realizuojamos.
Lygiai kaip ir 7 mln., planuojami naujiems popieriniams vadovėliams. Tačiau jau dabar aišku, kad atnaujintame turinyje esančiai pasirinkimo laisvei realizuoti būtinas naujas požiūris į mokymosi priemones ir abejoju, ar tai dar vieni nauji popieriniai vadovėliai. Dabar gi pinigai, skirti atnaujintam turiniui, bus paleisti vėjais (arba kažkam savam), bet ne mokytojų ir mokinių poreikiams.
Kitas dar opesnis ir visai švietimo bendruomenei įtaką darantis pokytis, susijęs su atnaujintomis programomis, – mokinių pasiekimų vertinimas. Ir jeigu su ugdymo proceso metu vykstančiu vertinimu viskas aiškiau, tai išorinis apibendrinamasis vertinimas kelia nemažai klausimų. Atnaujintose programose apie tai rašoma: „Organizuojami šie mokymosi pasiekimų patikrinimai: nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas (toliau – NMPP), pagrindinio ugdymo mokinių pasiekimų patikrinimas (toliau – PUPP), brandos darbas, tarpiniai patikrinimai, brandos egzaminas“ (107 pusl.). Taigi apie abejotinus sprendimus dabar pasvarstysiu nuosekliai iš eilės.
Valstybinio egzamino metu
NMPP ir PUPP „<…> užduotis rengiama centralizuotai, pateikiama ir atliekama elektroninėje užduoties atlikimo sistemoje.<…> Užduotį sudaro pasirenkamojo atsakymo klausimai“ (108 pusl.). Iš vienos pusės gerai, kad dalis taisymo rūpesčių nuimama nuo mokytojų pečių, bet pasirenkamojo atsakymo klausimai galimi tik tikrinant žinių lygį, o gebėjimai ir kompetencijos, kuriais ir turėtų būti grindžiamas ugdymas, lieka tam tikrame užribyje. Ir net nėra viešai diskutuojama, kaip būtų galima tikrinti tai, ko turėtume ugdymo proceso metu siekti.
Kadangi žinių patikrinimai tampa ne tik visuotini, privalomi, bet ir turi tam tikrą slenkstinį lygį, ar nesusidarys situacija, kai mokytojai tiek patys, tiek veikiami tėvų, administracijos ir/ar viešai skelbiamų reitingų spaudimo, savo veiklas orientuos tik į būsimų patikrinimų reikalavimus? O deklaruojami tikslai ir pasiekimai („<…> suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir vertybinių nuostatų visuma“) vėl liks tiesiog gražiai išrašyti.
,,Kadangi žinių patikrinimai tampa ne tik visuotini, privalomi, bet ir turi tam tikrą slenkstinį lygį, ar nesusidarys situacija, kai mokytojai tiek patys, tiek veikiami tėvų, administracijos ir/ar viešai skelbiamų reitingų spaudimo, savo veiklas orientuos tik į būsimų patikrinimų reikalavimus?”
Kitas klausimas kyla dėl to, kad iš PUPP išimama kalbėjimo dalis, kuri nukeliama metais vėliau ir tampa vidurinio ugdymo pirmojo tarpinio patikrinimo užduotimi. Vadinasi, vaikas pirmą kartą per išorinį apibendrinamąjį vertinimą kalbės III gimnazijos klasėje ir tai turės lemiamos reikšmės, nes įeis į brandos egzamino, kuris yra ir stojamasis, sandarą – siūloma 80 taškų (iš 100 galimų) tarpinio atsiskaitymo vertė. Net suprantant, kad komunikacinė kompetencija ugdoma viso proceso metu, vis tiek kelia abejonių toks sprendimas. Manau, čia reikėtų platesnės diskusijos, o ne skubos, kad nebūtų taip, jog visus III klasės metus didžiausias dėmesys ir bus skiriamas pasiruošti šitam patikrinimui, nes jis negalės būti perlaikomas. Ir tas vargšas vaikas, kuris dėl įtampos nesugebės pademonstruoti gebėjimų, galimai nulems savo ateitį.
Dar daugiau klausimų kelia pati užduotis: ,,Pateikiamas publicistinis tekstas su keliais nukreipiamaisiais klausimais, užduotimis (pavyzdžiui, pristatyti perskaitytą tekstą, įvertinti teksto autoriaus požiūrį į tekste svarstomą problemą, su juo polemizuoti ir pan.). Diskusija teksto tema ar problema vyksta ne mažiau kaip pusę mokinio kalbėjimui skirto laiko“ (108 pusl.). Nėra jokios metodinės medžiagos, darbų pavyzdžių, kaip tai daryti, o ministrės įsakyme dėl atnaujintų programų tvirtinimo 7.2 rašoma: ,,nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. organizuojami mokinių, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programas, tarpiniai mokymosi pasiekimų patikrinimai, kurie yra valstybinio brandos egzamino dalis“.
Vadinasi, mokytojai jau dabartinius dešimtokus, išlaikiusius PUPP su kitokia kalbėjimo užduotimi, kitąmet turės ruošti naujam patikrinimui, apie kurį kol kas niekas nediskutuoja. Kyla ir daugiau klausimų: kas dirbs vertinimo komisijose, kada mokytojai, jose dirbsiantys, bus mokomi vertinti, kokiu metu tai bus daroma, kaip patikrinimo metu vyks ugdymo procesas, kaip bus traktuojamas ir/ar apmokamas toks mokytojo papildomas darbas, kaip pasiekti objektyvumo suderinant visų požiūrį į vertinimo kriterijus, kada išvis tuos kriterijus pamatys patikrinimui ruošiantys mokytojai.
Analogiškos problemos kyla ir dėl kitų vidurinio ugdymo tarpinių atsiskaitymų. Skaitymas, teksto supratimas ir literatūros bei kultūros pažinimas bus tiek III, tiek IV gimnazijos klasėse. Prie antrojo tarpinio atsiskaitymo išplėstinio kurso rašoma: ,,Pateikiami į Programą neįtraukti tekstai ar jų ištraukos. Užduotį sudaro pasirenkamojo atsakymo klausimai ir tekstų komentarų (santraukų, analizės apibendrinimo (anotacijos)) rašymas.“ O rašymo ir teksto kūrimo ,,Pateikiamos dviejų tipų užduotys: grožinio teksto interpretavimas ir probleminio klausimo, pateikto pagal grožinį tekstą, svarstymas, remiantis kultūrine patirtimi“ (109-110 pusl.).
,,Kyla ir daugiau klausimų: kas dirbs vertinimo komisijose, kada mokytojai, jose dirbsiantys, bus mokomi vertinti, kokiu metu tai bus daroma, kaip patikrinimo metu vyks ugdymo procesas, kaip bus traktuojamas ir/ar apmokamas toks mokytojo papildomas darbas, kaip pasiekti objektyvumo suderinant visų požiūrį į vertinimo kriterijus, kada išvis tuos kriterijus pamatys patikrinimui ruošiantys mokytojai.”
Vėlgi mokytojai, kurie kitąmet jau privalės dirbti pagal atnaujintas programas ir paruošti gimnazistus išoriniam vertinimui, kol kas skendi nežinioje. Net prie skaitymo ir teksto supratimo atsiranda rašymo užduočių (santraukos, anotacijos), o probleminio klausimo, pateikto pagal grožinį tekstą, svarstymas – išvis nauja, dar netyrinėta ir neišbandyta. Abejonių kelia ir grožinio teksto interpretavimo užduotis – tokia, kokia ji buvo anksčiau, nepasiteisino, todėl buvo pakeista. Dabar, panašu, vėl grąžinama. O gal kaip nors kitaip traktuojama? Kol kas visiškai neaišku. Kaip ir kada mokytojui suspėti pasiruošti tam, kam privalės jau kitais mokslo metais ruošti vaikus?
Iš tiesų su nauja programa iškart turi ateiti ir išorinio apibendrinamojo vertinimo užduočių pavyzdžiai su mokinių darbais, vertinimo kriterijais, vertinimais ir komentarais, kodėl darbai būtent taip įvertinti. Turėtų būti ir metodinė medžiaga, ir atitinkami mokymai, ir dar daug daug visokių papildomų galimybių mokytojams tinkamai pasiruošti pokyčiams.
,,Švietimo naujienose“ 2022-10-22 G. Notrimaitė-Muzikevičienė, NŠA Pasiekimų patikrinimo užduočių skyriaus vedėja, teigė: „Prieš priimant galutinį sprendimą, šis projektas turėtų būti tikslinamas, išbandomas, diskutuojamas. Pirmiausia bus kuriami ir pavasarį paskelbti egzaminų užduočių aprašai (programos nebus), vėliau – kuriamos, išbandomos, koreguojamos užduotys (kartu gali būti koreguojami ir aprašai), per metus turėtų atsirasti patvirtinti dokumentai. Planuojama, kad bus išbandyti ir sukurti egzamino užduočių (interpretacijų, probleminių rašinių, kalbėjimo) vertinimo kriterijai.“
Kol kas viso to nėra, nors tai ministrės įsakymu patvirtinta pertvarka. Per metus atsirasiantys dokumentai – tai metus vėluojantys dokumentai. Rugsėjo 1-ąją jau turėsime patys būti metodiškai pasiruošę ne tik darbui, bet, panašu, ir vertinimui. Ir atsakomybė kris ant mokytojų pečių. O iš tiesų kažkas tuose biurokratiniuose švietimo labirintuose tiesiog nesudėlioja tinkamai prasminių taškų, neatlieka savo darbo, kad pasakius ,,a“ būtų laiku ir vietoje ištartas ,,b“. Dabar į naują pokytį keliaujame kaip pliki į dilgėles – gal ir išgyvensime, bet ar sveiki – čia jau kaip kam pasiseks. Po metų kitų galbūt ir pasirodys ta medžiaga, kuri buvo reikalinga čia ir dabar.
,,Dabar į naują pokytį keliaujame kaip pliki į dilgėles – gal ir išgyvensime, bet ar sveiki – čia jau kaip kam pasiseks. Po metų kitų galbūt ir pasirodys ta medžiaga, kuri buvo reikalinga čia ir dabar.”
Kaip išspręsti šitą problemą? Manau, reikėtų vadovautis paprasta logika ir įstatymais, kurie numato tam tikrų pokyčių išsidėstymą laike. Įsakyme „Dėl brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, kalbų įskaitų nuostatų, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo nuostatų ir mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo (NR. ISAK-2391) 40 punkte rašoma: „Švietimo ir mokslo ministras dalyko brandos egzamino programą tvirtina ne vėliau kaip prieš dvejus metus iki brandos egzaminų sesijos pradžios, jos neesminius pakeitimus ar papildymus kasmet, bet ne vėliau kaip iki einamųjų metų sausio 15 d.“
Niekas net neabejoja, kad čia esminiai pakeitimai, vadinasi, jokia brandos egzamino dalis negali būti organizuojama 2023 m., t.y. likus metams. Gal reikėtų pradėti diskutuoti ir nuosekliai ruoštis pokyčiams neskubant, atliekant visus paruošiamuosius darbus ir, kaip tame posakyje, nestatant vežimo prieš arklį. Tada ir įtampų, ir klaidų būtų gerokai mažiau.
Taip pat L. Bručkienės straipsnį galite rasti čia.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
