Ir vėl laikina Švietimo, mokslo ir sporto ministrė turbūt jau nieko nei stebina, nei piktina: didžioji dauguma visuomenės turi gerokai daugiau priežasčių nesutarti, o švietimo bendruomenė taip panirusi į nesibaigiančių darbų rutiną ir įvairių gaisrų gesinimą, kad nelieka nei laiko, nei jėgų reaguoti į tą laikiną naujieną (septintas ministras per ketverius metus – ar ne Lietuvos rekordas?).
,,<…> septintas ministras per ketverius metus – ar ne Lietuvos rekordas?”
Naujos politinio pasitikėjimo komandos irgi laukiama labiau abejojant nei tikintis ko nors racionalaus ir/ar teigiamo. Tas nuovargio, susitaikymo su padėtimi ir bandymo išgyventi bet kokiomis sąlygomis pojūtis kelia daugiau nerimo nei vieši protestai.
Kodėl taip įvyko ir ką tai galėtų signalizuoti mums, neabejingiems bendrapiliečiams, apmąstantiems švietime susiklosčiusią situaciją?
Visų pirma, man atrodo, nerimą turėtų kelti viešai išsakomų pozicijų disonansas – iš vienos pusės girdima panegirika apie neįmanomu greičiu (kaip niekada iki šiol) kilusias mokytojų ir dėstytojų algas, apie sėkmingai vykdomas reformas, apie projektus (pavyzdžiui, „Tūkstantmečio mokyklų programa“), kurie pakels ugdymo įstaigų lygį į iki šiol neregėtas aukštumas, apie procentaliai reikšmingai pakitusį stojančiųjų į pedagogikos studijas skaičių. Iš kitos pusės linksniuojamos neišspręstos problemos: tragiškai trūksta mokytojų, elementarių mokymosi priemonių, nesklandus pasiruošimas nacionaliniams žinių patikrinimams, įtraukiojo ugdymo pokyčiai stringa, komplikuojasi. Naujai ateinantys valdantieji žada viską sutvarkyti, pataisyti, pakelti, sureguliuoti… Tuoj tuoj – per kitus ketverius metus.
Eilinis visuomenės narys sutrinka – kuo tikėti, kaip reaguoti ir kokias viltis puoselėti, kai auščiausio lygio politikai ir valdininkai sako viena, o švietimo bendruomenės atstovai – visiškai ką kita. Žinoma, teisybės dėlei reikia konstatuoti – taip, algos kilo. Ne tiek, kiek deklaruojama, bet kilo (kas liko dėl infliacijos – kitas klausimas). Sprendimas eliminuoti atsitiktinumą, kai vienintelis abituriento egzaminas galėjo nulemti ateities planus, irgi padarytas pritariant daugumai visuomenės – tarpiniai atsiskaitymai, jeigu būtų tinkamai jiems pasiruošta, sumažintų tokias rizikas. Atnaujinti programas taip pat reikėjo (bent jau kai kai kurias). Įtraukiojo ugdymo idėja prasminga. Tačiau tai, kaip realizuoti visi šitie pokyčiai, sukėlė gerokai daugiau chaoso nei pridėtinės vertės.
Man atrodo, kad didžioji blogybė taip užsižaidžiama įvaizdžio formavimo ir komunikacinių strategijų lauke, kad pametama esmė – padėtis iš tiesų buvo labai sudėtinga ir ji kol kas negerėja. Priežasčių galėtų būti įvairių, tačiau viena iš didžiausių – niekas iš politinių jėgų nenori prisiimti atsakomybių ir įsipareigojimų dešimčiai ar daugiau metų į priekį, mąstyti apie tolimesnes perspektyvas, nes valdantieji tikrai bus tik ketverius. Tiek ir reikia išgyventi. Todėl inicijuojami projektai, pokyčiai čia ir dabar – tam, kad prieš kitus rinkimus galėtų pasigirti, kaip šauniai atliktos pareigos, kiek įvykdyta reformų, kiek milijonų investuota ar įsisavinta ir t.t.
,,Man atrodo, kad didžioji blogybė taip užsižaidžiama įvaizdžio formavimo ir komunikacinių strategijų lauke, kad pametama esmė – padėtis iš tiesų buvo labai sudėtinga ir ji kol kas negerėja.”
O kas tuo metu vyksta švietimo įstaigose? Mokytojai dirba dešimtmečiais (jeigu jų neišveda iš pusiausvyros ir jie nepalieka sistemos) ir veiklų neplanuoja politinių kadencijų apimtimis. Tačiau yra priversti iškęsti ir išgyventi visa tai, ką primeta politikai bei valdininkai.
Sakysite, vieni mato vizijas, strategijas ir planuoja, o kiti tiesiog turi įgyvendinti. Žinoma, idealiame pasaulyje toks pasiskirstymas funkcijomis ir atsakomybėmis turėtų būti racionalus. Tačiau realybė kitokia. Mūsų reformos, įvairūs pokyčiai, idealiai atrodantys popieriuje ir ataskaitose, iš tiesų balansuoja ant chaoso ribos, nes iš trijų sudedamųjų dalių: laiko, finansų, kokybės – visada aukojama pastaroji.
,,Mūsų reformos, įvairūs pokyčiai, idealiai atrodantys popieriuje ir ataskaitose, iš tiesų balansuoja ant chaoso ribos, nes iš trijų sudedamųjų dalių: laiko, finansų, kokybės – visada aukojama pastaroji.”
Jeigu reikia pavyzdžių, beveik klasika tapusi atnaujintų programų diegimo (ne)tvarka – puiki iliustracija. Nuspręsta, kad programos turi būti diegiamos visos vienu metu, nors valstybė finansiškai nėra pajėgi tai įgyvendinti. Laiko ir finansų pakankamai neskirta. Kas tada vyksta? Mokytojai vykdo įsakymą neturėdami tam deramų instrumentų (kažkam kliuvo nauji vadovėliai, daugumai ne, kažkas gavo finansavimą elektroninėms priemonėms įsigyti, naudoti, dauguma – ne, kažkam sukurta metodinių rekomendacijų, daugumai ne, kai kurios nacionalinių patikrinimų užduotys, vertinimo kriterijai ir kt. atitinka programas, yra aiškūs, kitų – ne).
Ir tada mokytojai ne ramiai moko, naudodamiesi pateiktais darbo įrankiais, tam, kad įgyvendintų valstybės numatytas kryptis, o bando išgyventi vieni kitiems organizuodami mokymus, konferencijas, stengdamiesi nors kiek aiškiau ir teisingiau sutvarkyti nacionalinių patikrinimų vertinimo normas, reikalavimus, dalindamiesi sukurta metodine medžiaga ir darydami begalę kitų papildomų darbų tik tam, kad pigiai ir greitai reformai galėtų suteikti nors minimalios kokybės.
Nežinau, kokioje dar srityje drįstama teigti, kad darbo įrankiai visai nebūtini ir juos galima pakeisti kūrybišku požiūriu. O vietoj deramo atlygio už privalomas ir/ar papildomas veiklas galima pasiūlyti pašaukimo pajautą. Įsivaizduojate taip traktuojamą darbinę medikų, statybininkų, kirpėjų, teisininkų aplinką?
Keisčiausia, kai panašiai situaciją bando interpretuoti metus kitus mokyklose padirbėję ir vertikalią karjerą pasirinkę valdininkai. O dar keisčiau, kad dažnu atveju ugdymo įstaigų vadovai, kurie iš labai arti mato visą situacijos sudėtingumą, savo energiją nukreipia ne į tai, kaip teisingai modeliuoti pokyčių strategijas, kaip paviešinti reformomis sukurtas problemas tam, kad jos pajudėtų iš mirties taško, o į tai, kaip priversti mokytojus tylėti, atlikti dalį jiems nepriklausančių darbų ir kaip užmaskuoti tas imitacijas, kurias savo sprendimais sukuria aukščiausio lygio politikai ir valdininkai.
,,Nežinau, kokioje dar srityje drįstama teigti, kad darbo įrankiai visai nebūtini ir juos galima pakeisti kūrybišku požiūriu. O vietoj deramo atlygio už privalomas ir/ar papildomas veiklas galima pasiūlyti pašaukimo pajautą.”
Tų problemų šiuo metu yra prisikaupę tiek, kad stebina tik viena – kaip mokytojai sugeba, nepaisydami visų šitų juos užgriuvusių aplinkybių, dažnu atveju dirbti kokybiškai ir rezultatyviai. Ir atsilaiko prieš absurdiškas netinkamai paruoštų reformų aplinkybes, prieš psichologinį spaudimą iš pačių įvairiausių pusių, prieš dalies visuomenės, kuri patiki politikų viešaisiais ryšiais, nuomonę. Mokytojai stengiasi akcentuoti veiklas, kurios džiugina, jausmus, kurie laiko sistemoje ir neleidžia pasiduoti: prasmę, bendrystės jausmą, kryptingą veiklą dėl kitų ateities. Tačiau jų pačių situacija ypač sudėtinga. Kaip ir visos švietimo sistemos ateitis.
Kol kas gabiausi mokiniai nesirenka ir turbūt dar ilgai nesirinks pedagogo profesijos. O pagal įvairias programas ugdymo įstaigose pasirodantis jaunimas dažniausiai mokytojais planuoja padirbėti metus-dvejus-ketverius, kad pasisemtų patirties, užsigrūdintų įveikdami sunkumus, o tada keliauja į tas sritis, kurios yra ne tokios alinančios.
Stipriausiems politikams taip pat nesiūloma imtis ŠMSM ministro pareigų – juk yra svarbesnių sričių. Mes turime kelias ministerijas – podukras: nemylimas, komplikuotas, nenešančias pridėtinės vertės, apaugusias daugiametėmis problemomis. Jos nėra pageidaujamos sudarant koalicijų sutartis. Ir čia pagrindiniai nenuginčijami kriterijai, kurie rodo, kad švietimas iš tiesų nėra vienas iš valstybės prioritetų. O švietimo bendruomenė tiesiog bando išgyvenyti ir (nebe)laukia pasirodysiančio Godo. Arba septynių per ketverius metus…
