Lilija Bručkienė. Brandos darbų spindesys ar skurdas? Nenorite – priversime

2022-05-08

alt

Šis neramus laikotarpis turbūt dar stipriau išgrynina, kokie mes norime ar jokiu būdu nenorime būti. Ir tai, kas anksčiau buvo labiau suvokiama intuityviai, dabar iškyla visu aštrumu. Tiesiog kategoriškai atsisakau to iliuzinio pasaulio, kuriame sakomi gražūs žodžiai, deklaruojami kilnūs tikslai ir prasmingi uždaviniai, o paskui realiai daroma bet kas bet kaip, nes juk kažkaip bus – nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Apie ką aš čia? Ir vėl apie artėjančius pokyčius švietimo sistemoje. 

Žinoma, jie reikalingi, bet ar tikrai visi tokie, kokie projektuojami? Ir kadangi mano galios net labai ribotos, darau tai, ką sugebu – raštu aptariu ir išviešinu numanomas problemas. Galbūt kas iš reformų organizatorių išgirs ir ne ,,užkas“ jas po pa(si)teisinimo srautu, o pradės ieškoti sprendimų. Šį kartą dėmesys bus skiriamas vienam iš Vidurinio ugdymo sąrangos pokyčių – brandos darbui.

Planuojama, kad nuo 2027 m. brandos darbas taps privalomas visiems gimnaziją norintiems baigti abiturientams. Jis kaip pasirenkama veikla buvo patvirtintas ministrės A. Pitrėnienės įsakymu 2015-08-13 (Nr. V-893), o organizuojamas ir vykdomas nuo 2017-2018 m. m. Dabartinė (ne)nauja koncepcija iš esmės remiasi senąja programa, nes šiek tiek paskaidyti sakiniai ar sukeisti vietomis žodžiai nėra iš principo naujas siūlymas.

Žinoma, skamba visai gerai, kai vienas iš uždavinių „sudaryti mokiniui galimybę laisvai pasirinkti geriausiai jo gebėjimus, poreikius ir interesus atitinkančią brandos darbo idėją (problemą, objektą, sumanymą), savarankiškai tyrinėti, analizuoti, sukurti ir pristatyti savo veiklos rezultatus“ (Brandos darbo programa. II skyrius. 6.1.). Teoriškai mąstant tokia galimybe turėtų pasinaudoti labai daug moksleivių, juk čia ir individualizavimas, ir diferencijavimas, ir papildoma paskata stojant į aukštąsias mokyklas, nes „Jei brandos darbas I ar II konkursinio dalyko bus įvertintas 9 ar 10, skaičiuojant konkursinį balą stojančiajam bus skiriama papildomai 0,25 balo“. Logiškai galvojant, tas brandos darbas turėjo labai pasiteisinti, jeigu vietoj laisvai pasirenkamo jis planuojamas kaip visiems privalomas.

Tačiau čia paaiškėja paradoksali situacija – brandos darbus rašo tik pavieniai mokiniai, dažniausiai aukštesniųjų gebėjimų ir labai motyvuoti, planuojantys studijuoti tose įstaigose, kuriose ypač dideli konkursai. Neturiu visų metų statistikos, tačiau preliminariai galima paskaičiuoti – 2020 m. brandos darbus gynėsi 126 abiturientai, o iš viso egzaminus laikė 28 254 abiturientai. Šiais metais diskusijų metu girdėjau procentinę išraišką – iki 1% respublikos gimnazistų. Šiaulių Didždvario gimnazijoje, turinčioje ir tarptautinio bakalaureato klases, brandos darbą pasirinko 4 mokiniai, o Klaipėdos ,,Ąžuolyno“ gimnazijoje, garsėjančioje puikiais rezultatais ir išskirtinės motyvacijos gimnazistais – 2 tokie mokiniai.

,,O kas liks kalti – nešiuolaikiški, nenorintys, negebantys dirbti mokytojai?”

Vadinasi, sistema neveikia sklandžiai, nors yra gimnazijų, kur mokykliniai tiriamieji darbai privalomi. Bet jie vis tiek netampa brandos darbais. Todėl visiškai nebesuprantamas sprendimas tą modelį ateityje taikyti kaip privalomą absoliučiai visiems. Ir balandžio 29 d. švietimo bendruomenei tariantis su ministerijos atstovais nė vienas gimnazijoje dirbantis praktikas nepritarė šiai idėjai ir vardijo pačias įvairiausias priežastis. Deja, siūlymo permąstyti tokio pokyčio reikalingumą, panašu, iniciatoriai neišgirdo.

O dabar norėtųsi tiems, kurie nėra detaliai susipažinę su švietimo peripetijomis, įvardinti keletą grėsmių, kurios, įvedus tuos pokyčius, užprogramuotos tapti neišsprendžiamomis problemomis.

Visų pirma brandos darbas kaip beveik savarankiška tiriamoji veikla yra orientuotas į gabiausius ir labai motyvuotus mokinius (kaip rodo Lietuvos patirtis, net jiems dėl sudėtingumo ir galimų laiko sąnaudų nėra labai patrauklu). Ne paslaptis, kad gimnazijose mokosi ne tik ypač gabūs mokiniai. Vadinasi, brandos darbo kartelė nori nenori bus leidžiama iki mokyklinio lygio referato, vietinio projektuko, tam tikros mokslinės veiklos imitavimo tam, kad įveiktų didžioji dauguma. Kokybė bus paaukota dėl kiekybės. Tačiau, žiūrint į jau vykstančius procesus, galima prognozuoti, kad atsiras ir didelė papildoma rinka, siūlanti už materialinį atlygį rašyti tuos tyrimus.

,,Vadinasi, brandos darbo kartelė nori nenori bus leidžiama iki mokyklinio lygio referato, vietinio projektuko, tam tikros mokslinės veiklos imitavimo tam, kad įveiktų didžioji dauguma. Kokybė bus paaukota dėl kiekybės.”

Sakysite, fantazuoju? O jūs pasidomėkite, kokia yra lietuvių kalbos įskaitai siūlomų kalbų rinka – ji neįtikėtina. Už visai nedidelį mokestį sukuriamas ir planas, ir tezės, ir naudotos literatūros sąrašai, ir net preliminarūs mokytojų klausimai su mokinių atsakymais. Žodžiu, tobulas proceso ir rezultato imitavimas. Principingesni mokytojai tampa „sekliais morkomis“, kuriuos pasipiktinę tėveliai skundžia mokyklos administracijai – juk pardavėjai žadėjo gerą įvertinimą. Ir kai mokytojai sako – yra problema, reikia pokyčio, valdininkai kartoja atvirkščiai. Tarsi nuo to, kad daug sykių paneigsi ar nutylėsi, problema išsispręs. Deja, neišsispręs.

Viceministras R. Skaudžius susitikimų metu kalba apie tai, kad brandos darbu gali tapti ir kūrybinė veikla – tada gal mokytojams reikės mažiau įdirbio, atsiras pasirinkimų įvairovė ir autentiškumas. Tai skubu pranešti, kad mokyklinis Menų egzaminas su kūrybiniu darbu ir aprašu ir yra tai, kas perspektyvoje įsivaizduojama kaip nauja brandos darbo forma. Jis jau daugelį metų laikomas be jokių naujovių imitavimo ir yra visai populiarus (tais pačiais 2020 m. jį laikė 1674 mokiniai).

Bet čia dar ne visos numatomos problemos. Čia tik ledkalnio viršūnė. Remiantis dabartiniu siūlymu, mokiniui bus skiriama 50 valandų brandos darbui parašyti. Viskas atrodo tvarkoje. Tačiau tik tol, kol vaikas pradės skaičiuoti pasirinkimus. Nesivelsiu dabar į detales, bet realiai kils grėsmė, kad gimnazistai turės B lygiu rinktis lietuvių kalbą (o laikyti valstybinį egzaminą), jų kitos mokymosi galimybės susiaurės būtent dėl to, kad daugiau savaitinių pamokų neleis higienos normos.

Pasirenkamieji dalykai bus tik gražiai išrašyti, tačiau realiai nepasirenkami. Dokumentuose pasiūlyta įvairovė virs imitacine, nes viršyti savaitinių (metinių) valandų jokiu būdu negalima. Ir kol kas visiškai neaišku, kaip bus skaičiuojamos privalomos socialinės ir pilietinės veiklos valandos, kokios smegduobės bus paslėptos po šituo iš pirmo žvilgsnio visai patraukliu pasiūlymu. Kai tik pabandai atskiras detales dėti į sistemą, paaiškėja, kad jos padrikos ir tarpusavyje nelabai dera.

Taip pat kalbama apie tai, kad vaikai turėtų išsiugdyti savarankiško, tiriamojo darbo įgūdžius, eiti nuosekliai nuo pradinės mokyklos iki sąmoningo mokymosi brandos. Ir už tokios veiklos ir kompetencijų formavimą atsakingi mokytojai. Vėlgi teoriškai viskas atrodo nuoseklu ir logiška. O kaip yra iš tiesų? Ir čia žvilgsnis krypsta į atnaujintas pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, kurios privalėtų sudaryti tinkamas sąlygas pokyčiams.

Nesu detaliai nagrinėjusi kitų programų, todėl remsiuosi tuo, ką tikrai gerai žinau. Lietuvių kalbos ir literatūros programų 5-10 klasėms atnaujinimas buvo imitacinis. Iš esmės programa dar 2016 m. sudaryta taip, kad, pagal ją dirbant, pamokose turi dominuoti poveikio paradigma. Niekas ir nepasikeitė. Šiuolaikinė mokymosi paradigma yra labai imli laikui, todėl darosi neįmanoma dėl apimčių. Ir nemanau, kad lietuvių kalbos programa išimtis. Tai kai atnaujinimas yra imituojamas, o programos perkrautos taip, kad jau traška braška ir reikia ne mokytis, o lėkti su vėjeliu, apie kokius realius tyrinėjimus, savarankiškas veiklas galima kalbėti?

O kas liks kalti – nešiuolaikiški, nenorintys, negebantys dirbti mokytojai? Nes sustabdyti atnaujinimą pripažinus, kad padaryta negerai, negalima? Nes imituoti lengviau nei realiai koreguoti išgirdus apie problemas? Ir čia prasideda sisteminės blogybės – neįmanoma vienur imitavus kitur tikėtis tikrų pokyčių.

,,Kita problema – darbų vertinimas. Remdamasi vėlgi savo asmenine patirtimi suskaičiavau, kad kaip komisijos narė realiai gavau 11 centų už darbo valandą.”

Todėl kalbos apie tai, kad mokiniai demonstruos brandą ir tiriamuosius darbus atliks beveik savarankiškai, būtų labiau nei naivios. Arba įžūlios, nes taip pridengiamas nenoras (neįgalumas) mokėti mokytojams-brandos darbo konsultantams už numatomą gerokai didesnį darbo krūvį. Pradiniame projekto etape apie užmokestį niekas nekalbėjo, dabar siūlomos 4 valandos ir ne daugiau kaip 5 mokiniai. Jeigu tai būtų savaitinės valandos, atrodytų visai neblogai.

Deja, kyla pagrįstų įtarimų, kad kalbama apie daugiau nei pusės metų įvertinimą. Vėlgi pasiremsiu savo pačios pavyzdžiu – turėdama tikrai labai savarankišką, atsakingą ir motyvuotą mokinį, konsultuodama jį, skaitydama, taisydama brandos darbą, bendraudama su NŠA konsultantais, domėdamasi visais procesais, atlikdama kitas veiklas papildomai dirbau mažiausiai 25 valandas. Jeigu tai bus 5 labai gabūs, motyvuoti, sąmoningi vaikai, tai skaičiuokime apie 125 val. Ir žvilgtelkime į siūlomas 4 valandas. Čia kas realiai planuojama – vergovė, pasityčiojimas, manipuliavimas-terorizavimas (jeigu privaloma, tai vaikai darbo vadovų vis tiek ieškos ir būsime priversti jais tapti)?

Mokykloms bus skirtos papildomos lėšos atsižvelgiant į abiturientų skaičių ar dominuos ,,vidiniai rezervai“? Nes labiausiai ministerija mėgsta tuos susitarimus darbo vietoje – tada nereikia skirti papildomų lėšų, o ugdymo įstaigos vadovai turi versti(s) kaip išmano. Kelis kartus nuskambėjusi ministerijos atstovų frazė, kad vaikų ruošimas brandos darbui turėtų tapti mokytojo kasdienybe gali būti interpretuojamas kaip perspėjimas, kad yra sugalvota tvarka, kažkokiu būdu priversianti mokytojus tas veiklas vykdyti veltui/pusvelčiui (įtariu, tai susiję su pokyčiais pedagogų profesinės kompetencijos srityje – dar vienas abejotinas sprendimas).

Dar juokingiau atrodo idėja, kad darbo vadovais gali tapti universitetų, muziejų, bibliotekų darbuotojai – taip ir įsivaizduoju, kaip jie svajoja apie labai atsakingą, bet praktiškai neapmokamą pusės metų darbą su mokiniais.

Kita problema – darbų vertinimas. Remdamasi vėlgi savo asmenine patirtimi suskaičiavau, kad kaip komisijos narė realiai gavau 11 centų už darbo valandą („<…> Už vieno brandos darbo įvertinimą rekomenduojamas ne mažesnis kaip 2,77 Eur įkainis (jei brandos darbą vertina keli vertintojai, įkainis atitinkamai dalijamas)“ – ir čia be jokių realių laiko sąnaudų. Įsakyme traktuojama, kad jų nėra). Tuo metu buvo nepilnas procentas rašiusių gimnazistų. O kokia susidarys situacija, kaip brandos darbas bus privalomas visiems? Vėl planuojama, kad taps kasdienybe – nemokama, apgailėtinai apmokama, pasiekiama manipuliavimu, psichologiniu šantažu, keistais įstatymais ir panašiai? Kol kas visiškai nesprendžiama, ignoruojama problema.

Galų gale kokia bus šito visiems daug jėgų, laiko kainuosiančio proceso nauda? Dabar yra lūkestis stojant į aukštąsias mokyklas sėkmės atveju gauti papildomai 0,25 balo. Susidomėjusių, kaip supratote, labai mažai. Projekte nuskambėjo, kad planuojant kaupiamąjį vertinimą privalomam brandos darbui bus skiriama 0,15 %. Problemų daugėja, o vertė mažėja. Kiek vaikų norės tikrai atsakingai investuoti savo pastangas ir laiką? Sakote, sąmoningumas, kompetencijos, praktiniai įgūdžiai. Tai tie, kurie yra sąmoningi, jų ir taip įgyja pakankamai, o kitų požiūrį pakeisti prievartiniu darbu būtų naivu tikėtis.

,,Realiai privalomas brandos darbas, manau, taps ne pažanga, o didžiule klaida, kainuosiančia daug laiko ir jėgų. Ateityje jį, kaip nepasiteisinusį, reikės atšaukti.”

Ir čia dar ne visos problemos, kurios kyla bandant sistemingai pažiūrėti į esmę, o ne į skambius žodžius ir deklaruojamus lūkesčius. Įvairiose diskusijose apie tai klausiau prieš pusę metų, rašau dabar, apie tai perspėja kiti švietimo bendruomenės nariai. Deja, kol kas pristatymų metu vyksta ne diskusijos, o labiau hipnozės seansai, kai yra vis kitomis frazėmis kartojama, kad viskas yra gerai, viskas bus gerai, gal dar ne taip išsamiai išrašyta, bet tikrai tikrai gerai.

O dabar labai pikta pabaiga. Jūs, švietimo lyderiai, kuriate pokytį, kuris atneš gerokai daugiau sumaišties negu naudos, kuris kol kas realiai daromas tik dėl pliuso, dėl keistų įsivaizdavimų, nes jokiomis gerosiomis patirtimis Lietuvoje nepagrįstas. Yra ne sprendžiamos, o gilinamos kylančios problemos.

Ir jūs nenorite girdėti susitikimų metu išsakomos nuomonės, jūs imituojate tarimąsi ir užsimerkiate ten, kur reikėtų labai atidžiai žiūrėti ir išsinagrinėti situaciją, įvertinti galimas rizikas. Ir visą tą idėjos neįgalumą užkasate po srautu jau tobulai įvaldytos beprasmės biurokratinės puskalbės, galutiniame variante išrašomos į šimtus puslapių. Kad būtų pateisinta veikla, kad problemos būtų paslėptos po sąvokų ir terminų srautu, po įvairiomis lentelėmis ir schemomis, į kurias niekas net nežiūrės.

Realiai privalomas brandos darbas, manau, taps ne pažanga, o didžiule klaida, kainuosiančia daug laiko ir jėgų. Ateityje jį, kaip nepasiteisinusį, reikės atšaukti. Nes sistemoje per daug imitacijų, per mažai realių pokyčių, kad tai suveiktų. Bet karavanai A. Volano gatvėje vaikšto ryžtingai, nors ir aklai – nėra jokios asmeninės atsakomybės už ne(pa)vykusius projektus, dar daugiau – niekas nepripažįsta, kad tie projektai nevykę.

Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė ir  Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja 

Taip pat galite skaityti čia.