Kviečiame jungtis į Streiko kelią!
Kviečiame stebėti įvykius Streiko kelias Facebook! (https://www.facebook.com/profile.php?id=61552130241958)
Kviečiame dalintis įrašais!
Tegul visa Lietuva skamba – švietimo sistema serga, reikia ją gydyti, o ne šundaktarius pasirašymui kviesti ir ultimatumus, kad tuojau pat pasveiktų, skelbti!
Devinta diena
Ariogala-Vilkija
Įveikta 30 km., 41 122 žingsniai, kelyje 7,5 val.
Manau, šiuo metu vyksta tai, apie ką aš svajoju daugelį metų, – Lietuvos gyventojai tampa piliečiais, kurie, suprasdami švietimo bendruomenės siekius ir rūpesčius, telkiasi ir padeda mums, esantiems Streiko kelyje, viskuo, kuo tik gali. Mano logistikos komanda galbūt galėtų kada atskirai papasakoti apie tai, kaip tai vyksta užnugaryje (mane jie saugo ir visas detales palieka paraštėse), bet vyksta neįtikėtini dalykai. Iš šito kelio, tikiuosi, mes visi grįšime kitokie.
Mūsų daugėja: jungiasi vis nauji žmonės, tie, kurie buvo Streiko kelyje, grįžta kartu atsivesdami kelis ar keliolika bendražygių. Miesteliuose, pakelėse pasitinka mokytojai, mokiniai, tėvai, senjorai, šiaip švietimui neabejingi žmonės. Jie atneša, atveža karšto maisto, arbatos, kavos, vandens ir to, ko, įsivaizduoja, gali prireikti kelionėje. Pavyzdžiui, Plikiuose (ir čia yra toks miestelis) pasitiko dvi senjorės, kurios surinko namuose viską, ką turėjo geriausio: lietpaltį nuo lietaus, pleistrų, dezinfekcinio skysčio, naujų sausų šiltų kojinių, krepšį obuolių, namie keptų pyragėlių, ir laukė mūsų pakelėje. Pasiūlė, jeigu reikia, užeiti į namus pailsėti, dėl laiko stokos atsisakius paprašė nusifotografuoti kartu prie miestelio užrašo. Arba būrelis gražaus vietinio jaunimo, atvažiavusio mašina ir pasitikusio plojimais. O kai pasiūliau prisijungti, dalis iškeliavo su mumis iki pat Vilkijos. Pavakare atskriejo Agnijos Šeiko šokio teatro ir violončelininkų vaizdo sveikinimas ir palaikymas. Ir tai tik keli iš begalės mažų epizodų, kurie stiprina ir įkvepia judėti tolyn. Jau nebeturiu kada jų visų fiksuoti, aprašyti, bet tai mums labai svarbu. Žemai lenkiamės ir dėkojame visiems padedantiems.
Vakare net keli kvietimai iš menininkų. Vilkijoje, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje, dūdmaišininkų susipūtimas. O nuostabiausia, kad iš pradžių jie atvyko pas mus, į mokyklą, kurioje vakarieniavome, kad pasveikintų. Tačiau žygeiviai dėl įvairiausių beveik nuo jų nebepriklausančių aplinkybių pasirinko klasikos koncertą, kurį suruošė vien dėl mūsų atvykusios menininkės. Sporto salė, ant čiužinių sukritę mokytojai, mokiniai ir smuiko, kanklių, fleitos, sintezatoriaus garsai, virpinantys ne tik orą.
Visa pildosi: mes, švietimo bendruomenei neabejingi žmonės, buriamės, einame per Lietuvą į sostinę. Mūsų fiziškai daugėja, mes moraliai stiprėjame – toks įspūdis, kad savo pagalba, rūpesčiu, palaikymu jungiasi visa Lietuva.
Švietimo sistema krizėje, skiriami milijonai nepasiekia tų, kuriems yra labiausiai reikalingi, reformos ne padeda, o klampina. Mokytojo profesija tuoj taps sparčiausiai nykstančia. O politikai ir ministerijos valdininkai tuo metu užsiima komunikaciniais žaidimais: samdo vienus geriausių (ir brangiausių) komunikacijos specialistų, skelbia ultimatumus, pasirašo bevertes sutartis su profsąjungomis apsimetančiais marginalais ir visaip kitaip bando išsisukti iš situacijos.
Sakysite – hiperbolizuoju? Bet juk šitie pasiūlymai buvo mums pateikti dar pavasarį, ir dabar streikuojanti profsąjunga juos atmetė kaip netinkamus, nesprendžiančius kylančių problemų. O štai kitiems viskas gerai – susitars, kad aptars ir numatys planus, kada bandys susitarti. Geriausiai nuo 2024 m. pabaigos. Ir su šitais susitarė, ir 2018 m. su anais, ir su kitais, kokie jie bebūtų, susitars. Už 30 sidabrinių turbūt. Dešimtmečiais į priekį susitars ir pasirašys su visais, kurie mokės (susitarti).
Ir pabaigai – labai tikiuosi, kad pirmadienį mokytojams, kurie yra Streiko kelyje, ir visai švietimo bendruomenei, ir visiems Lietuvos piliečiams, kurie remia, palaiko, viliasi, bus pateikti derami pasiūlymai, įgalinantys spręsti kylančius iššūkius ir atsiveriančias problemas. Mes einame ir vis dar tikimės. Reikėtų Vyriausybei išdrįsti žengti žingsnį į priekį. Ne dėl naujos kadencijos, ne dėl rinkimų, o dėl Lietuvos švietimo ateities.
