Ką tik prasidėjo mokslo metai, tad būtų suprantama kalbėti apie Mokslo ir žinių šventę, su ja siejamas džiaugsmingas viltis, kol tokia galimybė egzistuoja ir mokslo metų pradžios neištiko toks pat likimas kaip išleistuvių, kurias pridusino skaitmeninių atestatų sistema.
Bėda tik ta, kad optimizmo šį rugsėjį maža: ugdymo pokyčiai pasitinkami plaukiant tiesiai į ledkalnį, bet stokojant gelbėjimosi valčių, o ir esamos – skylėtos; mokytojų streiko perspektyva be kitų problemų rodo, kad pedagogų atlyginimai nebepasiveja infliacijos, o darbų apimtis senų seniausiai aplenkė algas. Pedagogų stoka pridengiama tebedirbančiuosius užverčiant virškrūviu ir ministerijai nepamirštant ciniškai pakartoti, kad darbuotojų stoka – pačių mokyklų ir savivaldybių problema.
,,Bėda tik ta, kad optimizmo šį rugsėjį maža: ugdymo pokyčiai pasitinkami plaukiant tiesiai į ledkalnį, bet stokojant gelbėjimosi valčių, o ir esamos – skylėtos; mokytojų streiko perspektyva be kitų problemų rodo, kad pedagogų atlyginimai nebepasiveja infliacijos, o darbų apimtis senų seniausiai aplenkė algas.”
Mokytojas, dirbantis pusantro etato ir per savaitę sutinkantis po keturis šimtus mokinių, vis mažiau miega, vis mažiau gyvena, vis daugiau ir vis neefektyviau dirba ir vis dažniau perdega. Primena prastą policinį filmą, kur kriminalisto žmona priekaištauja, kad jis skiria per mažai laiko šeimai ir galiausiai jį, išsekusį ir paliegusį, palieka. Tokią kainą mokame už gyvenimą šalyje su suomiškais švietimo lūkesčiais ir lietuvišku atlygiu. Sakytume, kad pinigai visų problemų nesprendžia. Tiesa. Bet jie suteikia atspirtį ir galimybę ne kovoti dėl išlikimo, o plėtoti kitus pamatinius poreikius.
,,Pedagogų stoka pridengiama tebedirbančiuosius užverčiant virškrūviu ir ministerijai nepamirštant ciniškai pakartoti, kad darbuotojų stoka – pačių mokyklų ir savivaldybių problema.”
Kiekvienas, bent minimaliai mokykloje mokęsis istorijos, žino, kad viena būtinųjų Antikos demokratijos sąlygų – laisvė. Laisvė ne tik nuo institucijų ar individų prievartos, bet ir nuo alinančio, niekad nesibaigiančio darbo despotijos. Vergas yra tas, kuriam darbas – ne priemonė išgyventi, bet tikslas. Ne veltui antikiniuose tekstuose vergas įvardijamas kaip gyvasis įrankis. Lietuviškoje tapatybėje, kaip rodo net mūsų dienų sociologinės apklausos, darbštumas – vienas svarbiausių sau priskiriamų nacionalinių bruožų. Seime svarstant dabar galiojantį Darbo kodeksą, vienu atnaujinimo argumentų laikytas siekis suteikti galimybę lietuviams legaliai dirbti pusantro etato ir taip daugiau užsidirbti. Nekart teko girdėti, kad žmonės blogai gyvena, nes per mažai dirba, o ne todėl, kad gauna niekingą atlygį. Iš čia ir senas anekdotas: ką reikia dirbti už minimalų atlyginimą? Nieko. Ir dar truputį kenkti.
,,Mokytojas, dirbantis pusantro etato ir per savaitę sutinkantis po keturis šimtus mokinių, vis mažiau miega, vis mažiau gyvena, vis daugiau ir vis neefektyviau dirba ir vis dažniau perdega.”
Nesibaigiantis darbas pavergė ne tik mūsų kasdienybę, bet ir vaizduotę – dažnas patiki, kad privalo dirbti dar net nebaigęs mokyklos. Ne dėl to, kad taip pažins svajonių profesiją ar padės vargstančiai šeimai, tiesiog reikia dirbti. Galiausiai nei mokytojams, nei mokiniams nebelieka laiko giliam, neskubriam, prasmingam mokymui ir mokymuisi, skaitymui, polemikai. Ankstyviausio etapo švietimas pasmerkiamas lėkštumui, minties seklumui ir mechanikai. Vien tarpinių istorijos ir filosofijos patikrinimų (kuriuos jau šiais mokslo metais laikys vienuoliktokai) reikalavimas pasirinkti reikiamų teksto eilučių numerius ar varnelėmis sužymėti teisingus teiginius, yra humanitarikos „antitriumfas“.
Domas Boguševičius
Atrodytų akivaizdu, sveiko žmogaus ir sveikos visuomenės sąlyga – pusiausvyra tarp darbo ir laisvalaikio. Dykinėjimas mūsuose suprantamas kaip smerktina praktika: mūsų didvyrė – skruzdėlė, žiogas – mūsų priešas. Mokiniai turi programuoti, mokiniai neturi griežti smuikais. Menas, kultūra, kūryba vertinami it dykinėjimas. Bet ar prisimenate, kada paskutinį kartą be sąžinės graužaties galėjote dykinėti? Dažnai būtent iš dykinėjimo kyla poreikis ieškoti kito žmogaus, fantazuoti, kurti. Laisvalaikio stoka žudo žmonių kultūrines aspiracijas, pamažu naikina pilietinės visuomenės užuomazgas ir svarbiausia – gniuždo žmoniškumo likučius. Dirbant nėra kada rūpintis nei savimi, nei kitais. Todėl neverta stebėtis, kad mokiniai nesidomi tuo, kas vyksta mokykloje, o mokytojai neskiria dėmesio kiekvienam vaikui. Visi turi įsipareigojimų, grafikų ir „degančių“ terminų, pamažu augina beaistrį, „drungną“, bet administracine makulatūra nubarstytą tarpusavio santykį.
Paradoksalu, tačiau švietimo, kaip ir visų kitų viešojo sektoriaus sričių, darbo adoracija ir nuolatinė kova dėl išlikimo gimdo ne rytietišką darbo etiką ir kovos ryžtą, bet permanentinį nuovargį, cinizmą, neviltį ir norą pasitraukti. Iš pradžių iš darbo, o dažnam ir iš gyvenimo. Skausmingiausia, kad šių pasitraukimų aplinkiniai dažnai nė nepastebi, nes… dirba.
Todėl šią Rugsėjo 1-ąją galėtume švęsti pavyzdinę mokytojų drąsą nebūti savojo darbo įkaitais, nesutikti su biurokratinės, ciniškos ir nužmoginančios mašinerijos prievarta. Ryžtą parodyti mokiniams ir visai visuomenei, kad galima ne tik kasmet laikyti Konstitucijos testą, bet ir ja tikėti, vadovautis ir gyventi. Galimybę parodyti, kad mokykla ne tik atspindi visuomenę, bet ir aktyviai savo pavyzdžiu ją kuria. Švęsti skausmingą, sudėtingą, savo pačių, o ne biurokratų valia, auginamą mokytojo autoritetą.
Domas Boguševičius yra Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas, istorijos mokytojas ekspertas.
Daugiau galite skaityti bei klausytis įrašo LRT RADIJO laida ,,Kutūros savaitė”, LRT.lt 2023.09.02 19:01
