Ne kiekvienas išdrįsta pažvelgti tiesai į akis, kiekvienam nėra lengva pripažinti klaidas, dar sunkiau atsiprašyti, sustoti, nurimti ir atsikratyti įstaigoje nusistovėjusios „idealios“ rutinos. Kažkodėl nesuvokiama, kad keičiasi laikai, santvarka, žmonės ir nebegalima sėdėti įprastose rogėse. Ne veltui yra sakoma, kad „Kartą paragavęs negali sustot“. Apmaudu, kad atsikandamas ne tas kąsnis ir juo mėgaujamasi paprastų darbuotojų sąskaita. Čia kalbu apie taupymo programą, tiesiogiai palietusią tiek auklėtojas, tiek auklėtojų padėjėjas, bet aplenkusią tų įstaigų vadoves, kurios rado būdų kaip pasipelnyti. Tiesiog protu nesuvokiama, kad ir tokioj sistemoj dirbantys žmonės susigundė pasinaudoti susidariusia jiems palankia situacija. Štai televizija prakalbo apie tėvų 2% gyventojų pajamų mokesčio pasisavinimą, mokytojų suvažiavime išgirdome apie iššvaistytas darželio lėšas. Graudu. Dar graudžiau, kad tos istorijos lieka paslėptos savivaldybės darbuotojų stalčiuose.
Šiai dienai švietimo sistemoje vykdoma per daug eksperimentinių projektų, greitų pokyčių paskui kuriuos aklai bėgama. Saugumo ir aiškumo nepriduoda atsiskyrusios institucijos. Atsidūrėme aklavietėje, iš kurios turime ieškoti geriausių išeičių sutelkę jėgas bendram tikslui visi kartu – tėvai, darželiai, mokyklos, savivaldybės, ministerija, seimas. Nuo ko pradėti? Pradėkim nuo savęs.
Kadangi pati esu ikimokyklinio ugdymo pedagogė, tai noriu iškelti tas problemas, kuriomis gyvename.
Džiugu, kad pagaliau visuomenė subrandino supratimą, kad ankstyvasis, ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas yra pamatas visam tolimesniam ugdymui ir žmogaus gyvenimui. Šiai dienai galime didžiuotis auklėtojomis, kurios siekia visapusiškumo ugdymo procese ir aprėpia tikrai daug. Liūdna, kad tuo metu, kai aktualiausios temos yra geras įstaigos mikroklimatas, ugdymo turinio taikymas, modeliavimas, ieškoma glaudaus sąlyčio su šeima, kad būtų teikiamas kvalifikuotas ir kokybiškas ugdymas apeinama bene svarbiausia problema – vadovų ir darbuotojų tarpusavio santykiai. Savaime suprantama, kad skirtingose įstaigose jie ir yra skirtingi. Kad ir kaip būtų malonu kalbėti apie malonius dalykus, sektinus pavyzdžius, problemų neturime slėpti. Reikia kalbėti drąsiai, kad jos būtų išspręstos ir galėtume žengti pirmyn. Siūlyčiau viešinti situacijas savo įstaigose, nesvarbu, kad galbūt būsite apšauktas KGB darbuotoju, pasamdytu žmogum nuversti savo vadoves, gal jus apibūdins kaip dėmesio trokštančią asmenybę, pavadins skundiku, bet žinokite, kad vis dėl to verta. Jei įstaigos bendruomenėje virs aktyvus viešas gyvenimas, vadovams bus sunkiau veikti slapta, savivaliauti, piktnaudžiauti.Jie bus priversti elgtis garbingai, teisingai, nes žinos, kad piktnaudžiauti valdžia jiems niekas neleis. Tik darykim tai ne su pykčiu, bet su viltim, kad jie vis dėl to praregės, suvoks, sustos ir ims keistis. Gal daugumai paprastų darbuotojų tokie pokyčiai atrodo neįmanomi, bet turėkime viltį… Gal tik tokiu būdu pasieksime demokratijos iki kurios dar ir šiandien esame labai toli. Kita vertus, kyla klausimas „Ar tokie vadovai išvis gali dirbti švietimo sistemoje?“. Čia būtų galima kalbėti ir apie didžiuosius mūsų valstybės vadovus, kurie nėra savo srities specialistai. Juos būtų galima pavadinti biurokratais, veikiančiais demokratijos kontekste. Ir galima numanyti, kad čia jie veikia tvirto tarpusavio solidarumo pagrindu.
Kur besikreipsi – vieni pažįstami. Niekas nepaiso daugumos darbuotojų nuomonės kol tyliai užglaisto formalizmo pagrindu. Juk ne kiekvienas turi tiek atkaklumo kovoti prieš tvirtą sistemą. Pagaliau yra daug gerųjų patirčių ir nebesinori bristi gilyn. O vertėtų…
Suprantama, kad sunku keisti įstaigoje nusistovėjusią darbo tvarką, modelį. Suprantama, kad šaknys giliai ir plačiai išbujojusios, bet atėjo tas laikas, kada yra būtina pradėti jas judinti iš esmės, be baimės, o su didžiule paprastų darbuotojų solidarumo jėga tam, kad visiems būtų geriau. Juk neišsprendus konfliktų, problemų dialogas yra neįmanomas. Priešingu atveju jis tėra tik imituojamas. Kaip pavyzdį galima pateikti gerbiamo ministro 15 min. pasisakymą per mokytojų suvažiavimą ir pasišalinimą, neišklausius jokių darbuotojų problemų. Taip pat daugumos ikimokyklinių įstaigų vadovų nenorą nepaisyti švietimo ministro įsakymo dėl auklėtojų netiesioginio darbo su vaikais (daug kur taip ir dirbamos 36 val.tiesiogiai su vaikais, o metodinis darbas lieka kaip kasdieniniai namų darbai ). Savivaldybių ir įstaigų darbuotojų senas pažintis ir t.t.
Todėl manau, kad būtų gerai, jei kiekvienas dirbtų savo darbą, būtų savo srities specialistas, siekiantis gerinti savo, darbuotojų, įstaigos, valstybės švietimo sistemą, o ne laikytųsi įsikabinę pelningų darbo vietų, veikdami tvirtais biurokratizmo nasrais. Pradėkime nuo savęs!
Brigita Navackienė
Vilniaus lopšelio-darželio „Pušaitė“
Profesinės organizacijos pirmininkė