Alius Avčininkas laidoje ,,Ateities karta”: mokytojas – prestižinė profesija, tai yra toks pat keiksmažodis kaip ir gerovės valstybė

2022-01-16

Švietimo sistema Lietuvoje nuolat sulaukia kritikos. Vis kalbama apie nesibaigiančias jos problemas, reformas, žemus mokytojų atlyginimus, prastėjančius mokinių rezultatus. Tuo tarpu mokytojų mokyklose sparčiai mažėja.  Daugiau nei pusė – 57 proc. Lietuvos mokytojų yra vyresni nei 50 metų amžiaus, o iš visų mokytojų Lietuvoje daugiau nei 7 proc. yra senjorai.

Ar vis dėlto švietimo sistemą reikia sugriauti ir pradėti ją kurti iš naujo? Apie tai Delfi.lt laidoje ,,Ateities karta” diskutuoja Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas  bei Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narys Alius Avčininkas kartu su švietimo eksperte, edukologe, Seimo nare Vilija Targamadze.

Jeigu daug dirbi, tikiesi, kad atlygis bus atitinkamas

Dažnai įvardijama problema – per žemi mokytojų atlyginimai. Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas teigia nežinantis, ar iš esmės egzistuoja tokia profesija, kurioje vyksta lygiava -kai tiek, kiek atiduodi, tiek ir gauni, jis taip pat sako nežinantis, ar teoriškai tai yra įmanoma.

„Jeigu lauksi įvertinimo iš išorės, tai tuomet iš karto susirink daiktus ir bėk kuo toliau neatsigręždamas“

Vis dėlto mokytojas įsitikinęs, kad turėtume suvokti, jog pagal darbo krūvį, pamatuojant viską nuo-iki, jeigu daug dirbi, savaime suprantama, tikiesi, kad ir atlygis bus atitinkamas.

„Bet dabar matai, kad sąnaudos yra vienokios, o finansai yra visai iš kitos operos ir prasilenkia su gyvenamuoju laikotarpiu“, – įsitikinęs jis. A. Avčininkas, atsakydamas į klausimą, ar jaučiasi pakankamai įvertintas, teigia, kad jis pats save vertina, remdamasis sąžine – kiek įdėjo darbo, stebėdamas, ar pamoka pasisekė ar ne, taip pat mokinius – ar jie pamokoje jaučiasi gerai, ar miega, o gal bėga iš pamokų ir kt.

 „Jeigu lauksi įvertinimo iš išorės, tai tuomet iš karto susirink daiktus ir bėk kuo toliau neatsigręždamas. Bent jau mano patirtis tai leidžia pasakyti. Jeigu lauksi tam tikrų išorės veiksnių, ar kokio nors paskatinimo, tai gali niekada nesulaukti. Ir tada, aišku, labai liūdna, tu visą laiką lauki, kad tau kas nors ką nors duotų, o kaip niekas neduoda, taip niekas ir neduos. Bet dirbi ne todėl, kad duotų“, – sako jis.

 Pamokų vedimas – ne vienintelis mokytojų darbas

Pedagogams ne tik pats mokymo procesas, bet ir pasiruošimas pamokoms, popamokinė veikla, konsultacijos ir kt. pareikalauja nemažai laiko.

 „Kiekvieno mokinio, grupių konsultavimas, visa užklasinė veikla. Yra mokyklų, kurios geba tinkamai paskirstyti finansus – tai jau yra atskiros mokyklos sugebėjimai, finansai ir vadybiniai dalykai. Į tai, kiek trunka pasirengimas pamokai, jeigu noriu parengti ją šiuolaikiškai, įtraukiai, turinį personalizuoti, po to pasiekimus išmatuoti ir visa kita, niekas nežiūri, – sako A. Avčininkas.

Pedagogas taip pat papasakoja apie profesinį tobulinimąsi. Jis teigia, kad oficialiai mokytojai turi penkias apmokamas kvalifikacijos kėlimo dienas per mokslo metus, kai ugdymo proceso metu, gali vykti bet kur. Tačiau problema, anot jo, yra ta, kad nėra, kur vykti.

 „Kiek nuvažiuoji į seminarus, kiek nueini į visokius užsiėmimus, jie dažniausiai arba neatitinka ugdymo programos, arba teoriškai yra labai dailūs, bet praktiškai ne visuomet įgyvendinami, pagal kuriuos turėtum dirbti individualiai su pora mokinių, – teigia lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ir akcentuoja, – mes neturime tokios rimtos, galėtume sakyti, mokytojų kompetencijos ar kvalifikacijos kėlimo nei programos, nei struktūros, nieko. Dabar gal po truputėlį universitetai padeda šiek tiek, tačiau vėlgi, nežinau net, kaip čia pavadinti, bet nėra tinkamos tinklaveikos“.

„Mokytojas – prestižinė profesija, tai yra toks pat keiksmažodis kaip ir gerovės valstybė“

A. Avčininkas sako, kad jam kartais tenka išvažiuoti į užsienį su įvairiai Europos Sąjungos projektais. „Kadangi esu programos „Renkuosi mokyti“, kuri yra pasaulinio tinklo „Teach for all“ dalis, narys, man tenka kvalifikaciją šiek tiek kelti išvažiuojant į tokias į švietimą orientuotas valstybes, kuriose švietimas yra prioritetas, tačiau ne Lietuvos švietimo sistema šiuos dalykus užtikrina“, – pabrėžia jis.

Prisidengiama skambiais lozungais

Pedagogas teigia, kad teoriškai viskas skamba labai gražiai, valstybė ar tam tikri asmenys labai gražiai prisidengia, kaip jis pats sako, tokia galbūt frazeologija, kad švietimas yra prioritetas, kad išsilavinimas yra labai svarbu, kad turime kurti ateities visuomenę, gerovės valstybę. „Teoriškai labai daug gražių lozungų yra – mokytojas profesionalas, bet gauna minimalų arba vidutinį atlyginimą ar pan. Iš esmės lengva sakyti tokius dalykus, tokiu būdu tarsi esi užliūliuojamas. Mokytojas – prestižinė profesija, tai yra toks pat keiksmažodis kaip ir gerovės valstybė. Visi laukia, visi tokiomis butaforinėmis, teorinėmis sąlygomis gyvena, bet praktiškai nieko panašaus nevyksta“, – pastebėjimais dalijasi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

A. Avčininkas įsitikinęs, kad kol švietimas bus skylė biudžete ir nacionaliniu mastu nebus transliuojama žinutė, kad vis dėlto išsilavinęs žmogus yra vertybė ir mes rūpinamės švietimu, nes tai yra ateitis, tol pokyčių nebus. „Koks požiūris valstybės yra į švietimą, į tokią ateitį ir eisim, – sako jis ir priduria, – kadangi požiūris dabar yra toks skiestas, tai, vadinasi, mūsų ateitis, nepasakyčiau, kad atrodo labai šviesi ir graži“.

Daugiau skaitykite čia.