A. Navickas: kol mokytojo profesija nebus patraukli jaunimui, tol pedagogų vis labiau trūks

2021-07-31

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija švietimo įstaigoms pateikė rekomendacijas dėl ugdymo naujaisiais mokslo metais:  atsižvelgiant į esamą epidemiologinę situaciją rugsėjį planuojamas  visų mokinių grįžimas  į mokyklas mokytis kontaktiniu būdu, o hibridinis mokymas būtų taikomas tik išimtiniais atvejais.

Apie tai, ar tokios rekomendacijos galėtų pasiteisinti ir kokios grėsmės  galėtų kilti,  pokalbis su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku lrytas.tv laidoje „Nauja diena“.

Švietimo ministerija siūlo, kad rugsėjį  visi grįžtų į mokyklas. Nuotolinis  mokymas būtų taikomas tik  stipriai suprastėjus epidemiologinei situacijai. Kaip vertinate šiuos siūlymus? Ar gali būti, kad šios rekomendacijos keisis, visa situacija pasikeis ir rugsėjį mokiniai negrįš?  

Aš manau, kad tiek visuomenės, tiek švietimo bendruomenės noras grįžti į kontaktinį ugdymą yra vienas didžiausių ir suprantamiausių dalykų. Bet kadangi dabar vasara ir kaip bus po mėnesio turbūt sunku dar nuspėti ar įvertinti. Šiuo metu ministerijos rekomendacijos atitinka visuomenės lūkesčius.

Apskritai žvelgiant į tas rekomendacijas, ar patys mokytojai yra pasiruošę grįžti normaliai į mokyklas su visais vaikais ir mokinių srautais ir su jais dirbti?

Kontaktinis ugdymas yra įprastas ugdymas, tai kažkokio ypatingo pasiruošimo turbūt nereikia. Tik galbūt trūksta tos informacijos apie tai, kokios gali būti problemos. Iššūkiai buvo toms mokykloms, kurios jau pavasarį pabandė grįžti. Tokių mokyklų buvo mažuma, bet vėlgi jų patirtis būtų turbūt labai naudinga visoms mokykloms. Todėl mes rugpjūtį  organizuojame  ir su ministre diskusiją, kur tikrai, manau, tie visi klausimai ir iškils: kokios buvo problemos ir kaip jas spręsti.  Ir tikimės, kad pavyks pasiruošti tinkamai naujiems mokslo metams.

,,Todėl mes rugpjūtį  organizuojame  ir su ministre diskusiją, kur tikrai, manau, tie visi klausimai ir iškils: kokios buvo problemos ir kaip jas spręsti.  Ir tikimės, kad pavyks pasiruošti tinkamai naujiems mokslo metams.”

Užsiminėte apie tas problemas. Kokias problemas konkrečiai įžvelgiate ir kokia patirtimi mokyklos galėtų pasidalinti su tais, kurie grįš į kontaktinį mokymą tik nuo rudens?

Kaip ir minėjau, tiesiog trūko informacijos: neteko aiškiai girdėti kažkokios aiškiai apibendrintos informacijos, kokios buvo problemos, ar jų buvo, o gal nebuvo ir tos situacijos tampa standartinės.

Jei rudenį tikrai mokiniai grįš į mokyklas mokytis kontaktiniu būdu, kokių grėsmių įžvelgiate dar? Pasiruošimo klausimais, o gal  patys mokiniai jau bus atpratę mokytis kontaktiniu būdu ir čia gali kilti įvairių nesklandumų?

Sunku nuspėti, bet, aišku, tie keli mokslo metai, kuriuose mes buvome priversti dirbti nuotoliniu būdu, tikriausiai bus padarę tam tikrą poveikį ir bus šiokio tokio išsibalansavimo. Kad įeitumėme į vėžias, bus tam tikrų iššūkių, bet aš manau, kad kontaktinis ugdymas yra gerokai patogesnis ir patrauklesnis būdas, todėl kažkokių didesnių problemų, jeigu leis epidemiologinė situacija, neturėtų kilti.

Naujiesiems mokslo metams ruošiasi ne tik mokyklos ir mokytojai, bet ir patys mokiniai ir tėvai. Ką patartumėte būtent tėveliams, kurie leis savo vaikus į mokyklas po kontaktinio mokymo pertraukos? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kaip pasiruošti artėjantiems naujiesiesiems mokslo metams?

Ypatingo pasiruošimo negu įprastai nebūtų. Galbūt tos įvairios priemonės, kurios leistų saugotis:  būti labiau atsargiems, vengti  galbūt kuo mažiau nereikalingų kontaktų, kas leistų užtikrinti, kad virusas mažiau  plistų, atsakingai vertinti situaciją, nevengti testo pagalbos nusistatant, jog sergi ar nesergi. Kuo labiau apsisaugoti, kad tas virusas vėlgi negrįžtų į mokyklas ir nereikėtų eiti į nuotolinį ugdymą.  

,,Kuo labiau apsisaugoti, kad tas virusas vėlgi negrįžtų į mokyklas ir nereikėtų eiti į nuotolinį ugdymą.”  

Ar mokyklos yra pasirengusios užtikrinti grįžtančių vaikų  mokytis kontaktiniu būdu saugumą? Ar visos priemonės jau yra paruoštos? Ar visgi yra kur dirbti, pasiruošti?

Kol kas tik pirminis pasiruošimas. Visas turbūt  pasiruošimas prasidės nuo rugpjūčio vidurio. Mes lauksime, kaip sakiau, diskusijos su Švietimo ir mokslo ministre – tikslios informacijos tam, kad mokytojai grįžę į mokyklas su kolegomis galėtų tinkamai pasirengti naujiems mokslo metams.

O kokia situacija yra su pačiais mokytojais, nes pavasarį, kai buvo pradėta kalbėti apie privalomą pastovų testavimąsi tam, kad būtų irgi užkirstas koronavirusui, tikrai buvo daug įvairių diskusijų? Kaip dabar mokytojų bendruomenė žiūri į visą šią situaciją? Ar jau yra pasiskiepijusių didžioji dalis? Pasiryžę testuotis, jeigu dar dėl kažkokių priežasčių negalėjo pasiskiepyti anksčiau?

Diskusijų buvo ir dar turbūt jų tebėra, bet, manau, kad vėlgi pasiskiepijusių, ministerijos duomenimis, yra apie 70 procentų mokytojų. Tuo labiau tas skaičius tiktai augs dėl to, kad vykus nuotoliniam ugdymui, ne visi turbūt ir skiepijosi, nes nematė prasmės. Dabar, manau, tas procentas dar paaugs. Ir vėlgi nedidelė dalis nepasiskiepijusių, kurie galbūt ir negali dėl įvairių sveikatos problemų to padaryti, tai tikrai turbūt sutiks testuotis. Tik, aišku, keistai skamba toks noras priversti,  labiau spausti darant tuos testus mokamus. Manau, tai tikrai yra perteklinis dalykas ir nereikėtų be reikalo priešinti švietimo bendruomenės.

,,Tik, aišku, keistai skamba toks noras priversti,  labiau spausti darant tuos testus mokamus. Manau, tai tikrai yra perteklinis dalykas ir nereikėtų be reikalo priešinti švietimo bendruomenės.”

Rekomendacijose užsimenama ir apie hibridinį mokymą, tačiau jis būtų taikomas tik išimtinais atvejais, pavyzdžiui, namie besigydantiems vaikams, kai jiems paskirtas mokymas namuose. Kaip vertinate šią rekomendaciją ir apskritai hibridinį mokymą? Galbūt iš viso reikėtų jo atsisakyti ir pereiti prie kažkokių kitų būdų ir galimybių?

 Kai iš pradžių buvo siūlyta kalbėti apie hibridinį mokymą, švietimo bendruomenės pasipriešinimas buvo stiprus: tikrai sunku užtikrinti kokybišką ugdymą dirbant ir vienu, ir kitu būdu. Todėl džiaugiamės, kad ministerija dabar paliko rekomendacijose tik išimtinius atvejus, kada nėra galimybės kitaip ugdyti. Tad tikimės, kad ta situacija ir nesikeis ir būtų renkamasi dirbti arba vienu, arba kitu būdu, o ne hibridiniu.

,,Tad tikimės, kad ta situacija ir nesikeis ir būtų renkamasi dirbti arba vienu, arba kitu būdu, o ne hibridiniu.”

Kaip manote, ar tos dabar paskelbtos rekomendacijos neišgąsdins mokytojų, nes tikrai pandeminiai metai parodė, kad krūvis padidėjo, dalis mokytojų iš darbų išėjo ir pasitraukė iš šios srities apskritai? Visgi rekomendacijos yra kiek laisvesnės iš pirmo žvilgsnio, bet ar neišgąsdins likusios dalies mokytojų ir jie grįš į mokyklas rudenį mokyti vaikų?

Didžioji dalis neketina keisti profesijos, o mokytojų bendruomenė Lietuvoje yra pakankamai senstanti ir išėjimas gaunasi pakankamai natūralus. Jaunų mokytojų mažai įsitraukia dėl nepatrauklių darbo sąlygų, todėl mokytojų stygius turbūt natūralus ir jis augs, bet dauguma mokytojų grįš į mokyklas.

Užsiminėte ir apie tą natūralią mokytojų kaitą. Jau kuris laikas kalbama, kad mokytojų trūksta ir ateityje jų trūks dar labiau. Kaip manote, kur čia dar yra pagrindinės priežastys, kodėl tie mokytojai išeina ir kokių mokytojų labiausiai trūksta?

Kaip minėjau, pagrindinė išėjimo priežastis turbūt yra senstanti bendruomenė ir natūraliai  pasitraukia iš darbo rinkos. Dalis  mokytojų taip pat  keičia  mokytojo profesiją į kitas profesijas. Vis dėlto situacija nepasikeis be  kažkokių pokyčių: kol tos profesijos nepadarysim patrauklios jaunimui, tai situacija ir nesikeis.

,,Vis dėlto situacija nepasikeis be  kažkokių pokyčių: kol tos profesijos nepadarysim patrauklios jaunimui, tai situacija ir nesikeis.”

O kaip manote, kas paskatintų šią profesiją padaryti patrauklią jaunimui? Kaip matome, ir universitetuose mažėja žmonių, kurie nori eiti mokyti ir ne tik turbūt dėl mažesnio atlyginimo, bet apskritai – tas noras  iš pašaukimo ėjimas mokyti vis blėsta.

Kaip ir gerai sakėte, atlyginimas, aišku, yra svarbus faktorius, bet turbūt žinant darbo sąlygas, kad tu kasdien turi bendrauti vos su ne keliais šimtais vaikų ir nuolat ruoštis bei  intensyviai dirbti, tai tikrai tos sąlygos jaunimo nevilioja. Juk žymiai yra paprasčiau ieškotis specialybės, kuri nėra tokia intensyvi, reikalaujanti tiek bendravimo, kur tiek fiziškai, tiek psichologiškai esi išsekinamas.

Kaip manote, ta nepastovi, kintanti situacija dėl pandemijos dar gali taip pat prisidėti atgrasant jaunus žmones mokyti –  pandemija rodo, kad gali kilti labai daug iššūkių?

Tai dėl atgrasinimo turbūt nėra čia klausimų, nes jaunimas ir nesirenka. Reikėtų kalbėti apie priešingą kryptį –  kaip patraukti, kad visgi rinktųsi tą specialybę. Čia, manau, visgi tiktai visos visuomenės požiūrio į mokytoją kaita galėtų skatinti jaunimą rinktis šią profesiją.

,,Tiktai visos visuomenės požiūrio į mokytoją kaita galėtų skatinti jaunimą rinktis šią profesiją.”

Ar yra žinomas, kur labiausia trūksta mokytojų dabar: jaučiamas trūkumas didmiesčiuose ar visgi didžiausias trūkumas jaučiamas regionuose?

Turbūt akivaizdu, kad didžiausias trūkumas bus didžiuosiuose miestuose, nes regionuose tas tinklas natūraliai turbūt trauksis ir toliau  mokinių skaičius mažės. Emigracija, gimstamumas ir panašūs dalykai lemia tai, kad  mokytojų čia labiau pakaks, o didžiuosiuose miestuose trūkumas jaučiamas labiau.

Interviu įrašą galite rasti  čia