Apie naują Švietimo įstatymą, kuris įkaitino dvišalius Lenkijos–Lietuvos santykius, daugelis ir sužinojome tik dėl sujudusių nacionalinių mažumų. Tačiau jis siūlo nemažai naujovių visiems Lietuvos piliečiams.
Nors parlamentines diskusijas švietimo tema buvo planuota pradėti gegužę, praėjusią savaitę Seimas naują švietimo įstatymą jau patvirtino. Pagal jį nuo 2015-ųjų Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų (iki šiol šių įstaigų tik nuosekliai mažėjo), jų vietą užims pradinės mokyklos, pirmą kartą įteisintos progimnazijos, kuriose gali mokytis 1–8 klasių vaikai, pagrindinės mokyklos ir gimnazijos. Be to, mokykla nebegalės išmesti iš mokyklos mokinio, o tėvai savo vaikus į lopšelius galės atiduoti vos gimusius. Be to, įteisinti privalomi egzaminai baigus pagrindinę mokyklą – dešimtokai turės atlaikyti lietuvių kalbos, gimtųjų kalbų ir matematikos dalykų patikrinimą.
Kaip kompromisą parlamentarai leido išlaikyti dvylikametes mokyklas, pavadinę jas ilgosiomis gimnazijomis tose teritorijose, kur yra tik viena mokykla, pasieniuose, taip pat ten, kur ugdomi specialiųjų poreikių vaikai, meninės pakraipos, tautinių mažumų ir konfesinėms ugdymo įstaigoms.
Dar viena naujovė – įstatymas panaikino galimybę mokykloms pašalinti iš savo bendruomenės mokinius net už šiurkščiausius pažeidimus. Jie galės būti tik perkelti į kitą mokymo įstaigą specialių tarybų, kurios veikia prie savivaldybių, sprendimu.
Iš mokyklos į mokyklą
Lietuvoje bus pradinė mokykla, pagrindinė, progimnazija ir gimnazija. Progimnazijoje būtų arba 1–8 arba 5–8 klasės. Pagrindinėje mokykloje – 1–10 arba 5–10 klasės. Pagrindinių mokyklų tipui priklausytų jaunimo mokyklos, skirtos motyvaciją praradusiems ar iš švietimo sistemos iškritusiems paaugliams, taip pat specialiosios mokyklos, skirtos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, ir kitos, kaime esančios mokyklos, kuriose mokiniai galės įgyti pagrindinį išsilavinimą ir toliau mokytis profesinėse mokyklose ar gimnazijose.
Jau nekalbėsime apie tai, kad vaikas, skirtingai nei lankydamas vidurinę, kaskart turės ieškoti naujos mokyklos, ar jis apskritai neiškris iš švietimo sistemos keliaudamas iš mokyklos į mokyklą?
Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiasis patarėjas Alvydas Puodžiukas sako, kad Lietuvoje mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą privaloma iki 16 metų, savivaldybės įpareigotos vesti mokinių apskaitą ir stebėti mokinio judėjimą iš mokyklos į mokyklą. Dabar neretai atsitinka ir taip, kad baigęs dešimt klasių, paauglys toliau niekur nesimoko. Kai progimnazijoje jis baigs tik 8 klases, privalės tęsti mokymąsi ir toliau.
Taip mokinys bus ilgiau „išlaikomas“ švietimo sistemoje. Pasak jo, Norvegijoje, pastebėjus, kad paaugliai baigę 9 klases, prapuola iš švietimo sistemos, 1997 metais įvestas privalomas dešimtmetis mokymas, 9 klases vaikai turėjo baigti vienoje mokykloje, o 10 klasę – perėję į kitą. Šalies patirtis patvirtino, kad daugiau mokinių po 10 klasės tęsė mokymąsi.
Šiuos argumentus būtų galima priimti, jei ne viena detalė – pagrindinių mokyklų įvedimas į sistemą kaip tik ir reiškė „nupurtymą“ nuo tolesnio mokymosi, nes formaliai mokslai baigti, ir pagal įstatymus niekas prie vaiko kibti negali. Todėl lieka atviras klausimas, kas „sugaudys“ 8 klases baigusius vaikus, atsidūrusius tarp dviejų mokyklų, nes akivaizdu, kad socialinės sistemos pas mus veikia kiek prasčiau nei Norvegijoje.
Specialusis poreikis – ir talentas
Naujasis švietimo įstatymas keičia ir specialiųjų poreikių vaikų ugdymo sistemą, Iki šiol specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais rūpinosi apskričių administracijos.
Panaikinus apskritis, joms pavaldžias specialiąsias mokyklas ir mokinių ugdymą numatoma perduoti savivaldybėms. Švietimo įstatymo projektas papildytas nuostata, kad Švietimo ir mokslo ministerija kartu su savivaldybėmis, Vyriausybe užtikrina valstybinių ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų, skirtų mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tinklą. Be to, įstatymo projekte praplėsta pati specialiųjų ugdymosi poreikių sąvoka: turinčiais specialiųjų poreikių vadinami ir išskirtinių gabumų vaikai.
Numatoma, kad mokyklose vietoj specialiojo ugdymo komisijų veiks vaiko gerovės komisijos, kurios ne tik vertins vaikų specialiuosius ugdymosi poreikius, bet ir rūpinsis saugios bei palankios mokiniams aplinkos kūrimu, organizuos ir koordinuos švietimo programų pritaikymą mokiniams, švietimo pagalbos teikimą ir vykdys kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas. Tiesa, daugelis ketinimų gali atsimušti į finansus – mokyklose katastrofiškai trūksta psichologų, socialinių darbuotojų.
Privati iniciatyva
Naujajame švietimo įstatyme įgyvendinta ir seniai brandinta mintis valstybės lėšas mokinio krepšelio pavidalu pervesti ir į privačias mokymosi įstaigas, jei mokinys jas pasirenka. Taip pat privačioms mokykloms palikta teisė steigti vadinamąsias ilgąsias gimnazijas, kai vaikas visą mokymosi laikotarpį lieka vienoje mokykloje.
Apskritai švietimo sistemą reglamentuojančiuose dokumentuose vis dažniau mirga žodžiai – švietimo paslaugos, švietimo paslaugų tiekėjas. Iš patirties žinome, kad šis rodytųsi nelabai reikšmingas pasikeitimas nieko gero nežada. Įvedus šią naujovę sveikatos apsaugos sistemoje vis labiau pastebimas ne tik moralinių standartų smukimas, bet ir vis daugiau mokamų paslaugų.
Savaite.lt
