Kaip atrodo Lietuvos švietimo padėtis sprendžiant ir iš jūsų paties dėstomo dalyko – istorijos – valstybinio brandos egzamino rezultatų?
Padėtis nėra džiuginanti. Vis dėlto labai didelė dalis Lietuvos moksleivių mokosi prastai, paviršutiniškai ir atmestinai. Tiek metų buvo investuojama į švietimą, sudėta tikrai nemažai lėšų, o tokio apčiuopiamo rezultato nėra, kad vertindami darbus galėtume pasakyti, jog mokiniai yra gerai pasirengę ir daugeliu jų iš tiesų galime didžiuotis. Žvelgiant iš vidaus padėtis atrodo net apgailėtina. Viena mokytoja iš Žemaitijos prisipažino, kad grįžusi po darbų taisymo savaitę negali atsigauti. Tokia bendra padėtis net neturi tendencijos gerėti. Taip mano ir kiti mokytojai, ne vienus metus vertinę istorijos darbus. Reikėtų rimtai svarstyti, ką turėtume daryti, kad mokymo ir mokymosi kokybė kiltų ir rezultatai būtų kuo geresni. Žinoma, buvo, yra ir bus vaikų, kurie gerai mokosi, tačiau bendra tendencija krypsta žemyn. Labai gaila, kad taip yra Lietuvoje. Turėtume būti kraštas, kuriame metai po metų švietimo padėtis gerėja.
Tačiau nemanote, kad tai yra tik mokytojų kaltė?
Tikrai negalima sakyti, kad tai yra mokytojų ar juo labiau – tik mokytojų kaltė. Manyčiau, kad problema – visos švietimo sistemos. Ji nėra nukreipta ta linkme, kad bendras lygis kiltų. Priešingai, sistema dabar nukreipta ta linkme, kad esamų problemų nebūtų matyti. Galbūt ir nenorima apie tai kalbėti, nes norint kelti lygį, kad mokyklose iš tiesų prasidėtų rimtesnis mokymosi procesas, reikia įdėti ir rimtesnių pastangų nei vienadieniai projektai, nedideli kaitaliojimai ar deklaratyvūs pasisakymai. Dabar dažniau girdime tik dejones, kaip neva sunku mokyklose, kokie dideli krūviai. Sukurtas toks netikras įsivaizdavimas, esą kiek daug mūsų mokiniai mokosi. Iš tiesų padėtis yra visai kitokia. Sistema eina lengvėjimo, paprastinimo keliu. Kur nueisime, bus matyti greičiausiai netolimoje ateityje. Jau stokojame specialistų ir rezultatai negerėja, einant, atrodytų, prie visuotinio aukštojo išsilavinimo.
Ironizuojate dėl visuotinio aukštojo išsilavinimo?
Net neironizuoju. Beveik taip yra jau šiuo metu, palyginti didelė dalis žmonių stoja į aukštąsias mokyklas. Toks skaičius tikrai negalėtų būti, jei traktuotume procesą natūraliai. Juk ne visi gali mokytis aukštojoje mokykloje. Ne visi ir nori tai daryti. Tačiau jeigu kuriama sistema, kuri labai lengvai išleidžia iš bendrojo lavinimo, o vėliau, pasirodo, lengvai išleidžia ir iš aukštosios mokyklos, kyla didelių problemų.
Paprastos tiesos
Jau pradėta kalbėti, kad reikia labiau orientuoti žmones į profesijas, įgyjamas, tarkime, kolegijose.
Lyg ir kalbėta, lyg ir siekiamybė tokia, tačiau labai sunkiai įgyvendinama. Vyksta minimalūs procesai. Po dvidešimties metų pradėta kalbėti apie paprastas tiesas, kurios seniai buvo įgyvendintos sovietinėje Lietuvoje. Ir profesinio orientavimo būta, ir profesijai skirtas atitinkamas dėmesys, ir profesinės mokyklos atliko tam tikrą vaidmenį, ir galų gale nebuvo taip lengva baigti vidurinę mokyklą. Dalis mokinių, kurie nelabai norėjo ar turėjo sunkumų mokytis, buvo „išprofiliuojami“, vaizdžiai tariant, po aštuonių klasių, nukreipiami į profesines mokyklas. Ta sistema funkcionavo lyg ir natūraliau. Kad ir kaip būtų keista, dar sovietinėje Lietuvoje aukštąsias mokyklas baigę žmonės buvo gana gerai parengti. Galima sakyti, kad šiuo metu visa Lietuva ir laikosi ant jų. Su kolegomis kalbėjome, kad ir mokykla laikosi ant mokytojų, kurie buvo parengti dar sovietinėje mokykloje.
Išeitų, kad dvidešimt metų vykdytos reformos atvedė prie dar blogesnės padėties?
Gal tos reformos buvo ne iki galo tiksliai apsibrėžtos. Jų siekiamybė lyg ir graži, tačiau galutinio rezultato – tvirtos mokymosi kokybės – nepasiekėme. Ne tik nepasiekėme, bet ir sumenkinome, palengvinome ugdymo turinį. Sukūrėme tokią terpę, kurioje tarsi turėtų būti gerai kiekvienam, tačiau didelė dalis mokinių baigia mokyklą labai silpnai pasirengę. Suteikdami jiems brandos atestatus, tarsi parodome, kad jie įgijo tam tikrą vidurinį išsilavinimą.
Turite nemažą pedagoginio darbo patirtį. Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad vis dėlto taip nebūtų?
Pirmiausia reikėtų grąžinti tvirtas švietimo nuostatas. Tarp įvykusių paklydimų esminis, sakyčiau, būtų prisirišimas prie tam tikro įsivaizdavimo, kokia turėtų būti mokykla. Galbūt pasirinkome neteisingą esminę liniją. Mokykla tampa labiau socializacijos, buvimo vieta, o mokymasis – sunkiai įveikiamu reikalavimu daliai mokinių. Kai deklaruojame tokią esminę idėją, sistema pradeda skysti. Kaip smėlio supilta pilis mažėja, plečiasi ir pati tampa silpna. Prastėja galutinis rezultatas – mokinių žinios ir gebėjimai. Labai svarbu apsispręsti ir pasakyti tai, tačiau tam reikia politinės valios ir elementaraus supratimo, ko norime iš mokyklos. Ar norime, kad į mokyklą atėję mokiniai išties rimtai dirbtų, ar tiesiog užsimerkiame ir išleidžiame tuos vaikus su abejotinos vertės žiniomis. Taip didele dalimi šiuo metu ir vyksta.
Dabar tarsi pabrėžiamas asmenybės ugdymo procesas.
Kaip galima išugdyti asmenybę be darbo?! Jei nesuvokiame šios esminės tiesos, apie kitas kalbėti būtų, sakyčiau, net nekorektiška. Pirmiausia turime dirbti, o dirbdami tampame asmenybėmis. Asmenybė formuojasi ne tik per darbą, bet ir per tam tikrus išbandymus, įveikiamas kliūtis. Padėtis, deja, yra visiškai kitokia. Ar norime sukurti atvirkštinius variantus – neasmenybes, tam tikrą įsivaizdavimą, kad kuriame asmenybes?!
Be saviapgaulės
Turbūt įtaką daro ir šiuolaikinės tendencijos Vakarų pasaulyje?
Manau, kad stiprią įtaką. Dėl mūsų negebėjimo būti savimi, pasikliauti savo tradicijomis, savo patirtimi ir galų gale savo protu. Mūsų istorija greičiausiai buvo sufokusuota taip, kad labai mažai turėjome laikotarpių, kai reikėjo mąstyti patiems ir dirbti savo galva. Mėgstame vykdyti, bet nemėgstame galvoti, o švietimo sistema pasižymi vienu ypatumu – jos negali perkelti iš vienos valstybės į kitą, nes pradeda veikti daug įvairių veiksnių – tautos mentalitetas, jos tradicijos, istorija. Atrodytų, gera sistema Skandinavijos valstybėse, tačiau perkelta į Lietuvą – neveikia. Švietimui kaip jokiai kitai sričiai reikia savitumo ir tvirtumo priimant sprendimus. Mažiau derėtų dairytis į Vakarus, jie dabar irgi atsidūrę aklavietėje. Švietimo sistema visoje Vakarų Europoje, išskyrus kai kurias valstybes, turi labai rimtų problemų.
Nemėgstame kalbėti apie vokišką švietimo sistemą, tačiau ji yra bene viena tvirčiausių ir geriausiai išsilaikiusių, mažiausiai paliesta vadinamųjų naujovių vėjo, kuriam pasidavė kitos valstybės. Tvirta sistema paprastai sunkiau diegiama ir už ją būtina pakovoti. Geriausia kurti tokią, kuriai reikia kuo mažiau pastangų diegiant naujoves. Vyksta lyg ir savotiška apgavystė. Panašiai kaip mokiniui rašyti gerus pažymius, nors jis ir nesimoko. Rezultatai „geri“ ir visi dėl visko patenkinti. Kaip pradinėje mokykloje dėliojame kažkokius ženkliukus. Atėję į pagrindinę mokyklą, mokiniai patiria nedidelį sukrėtimą, tačiau mokytojai, matydami, kad tas sukrėtimas kelia įtampą, palengvina padėtį ir pažymiai vėl tampa gražesni. Kartais patenkame į tokią aplinką, kad gyvename saviapgaulės sistemoje. Norime matyti tai, ko iš tiesų nėra. Akivaizdu, kad skirtingose mokyklose parašyti pažymiai labai nevienodi ir neatskleidžia tikrosios padėties.
Užtat egzaminai būna visuotinis išbandymas.
Pirmas minimalus išbandymas – išlaikyti egzaminus. Jų mūsų abiturientai šiuo metu laiko iš tiesų labai nedaug. Daugiausia – tris. Brandos atestatas įteikiamas už du. Atiduodamas, galima sakyti, beveik veltui. Kad ir kaip ten būtų, egzaminai yra vienintelis procesas, kuriuo dar laikosi švietimas Lietuvoje. Jie vyksta skaidriai, rezultatai patikimi ir parodo tikrąją mokinių padėtį.
Jūsų vadovaujamas Vilniaus licėjus išsiskiria bene geriausiais rezultatais Lietuvoje.
Vilniaus licėjus yra išimtinis atvejis visoje švietimo sistemoje. Kaip ir dar keletas mokyklų, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto gimnazija ar Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos. Tikrosios religinės pakraipos mokyklos suteikia tvirtesnių ir geresnių mokymosi rezultatų. Visi jų siekia įvairiais būdais ir metodais. Vilniaus licėjuje yra stojamieji egzaminai, todėl susirenka turintieji didesnę motyvaciją. Palankioje aplinkoje, mokomi gerų mokytojų jie gali pasiekti išties puikių rezultatų. Kaip rodo egzaminų sistema, įvertinimas būna aukščiausias Lietuvoje. Kad ir kaip ten būtų, nei viena, nei kelios mokyklos nekeičia viso dabartinio proceso. Siekiamybė būtų visuotinė švietimo sistema, duodanti gerus ir tvirtus rezultatus.
Tačiau ne visi vaikai yra vienodai gabūs.
Manau, kad tam tikrą rezultatą gali pasiekti daugelis mokinių. Tarkim, išmokti istoriją. Ar gabus, ar ne toks gabus, kiekvienas gali pasiekti tam tikrą lygį. Tik sistema turėtų veikti taip, kad daugelis mokinių norėtų kaip galima aukštesnio lygio. Kai sugebėsime pasakyti, kad pirmiausia atėjome dirbti, o darbas yra nelengvas procesas, ir būtent tuo metu auga tiek mokinio, tiek visų asmenybės, kai pareikalausime, kad mažiau dejuotų visuomenė,
o daugiau mokytųsi, tada ir bus rezultatas.
Demokratiškiau ir racionaliau
Tačiau ar galiausiai nenutinka taip, kad daugelis gerai parengtų absolventų, taip pat ir Vilniaus licėjaus, išvažiuoja studijuoti į užsienį ir nebegrįžta?
Tikrai ne. Maždaug 40 proc. Vilniaus licėjaus auklėtinių renkasi studijas svetur, o dabar pastebimas netgi mažėjimas. Studijos užsienyje yra ir sveikintinas reiškinys. Jau dabar turime pavyzdžių, kai licėjaus auklėtiniai, baigę studijas užsienyje, grįžta ir randa savo vietą Lietuvoje. Vyksta abipusis procesas. Bet kuriuo atveju nereikėtų teigti, kad išvažiuoja geriausieji iš geriausiųjų. Išvažiuoja dalis gerai mokyklą baigusių mokinių ir iš jų dalis grįžta. Vakaruose įgyta patirtis vienu ar kitu būdu atkeliauja į Lietuvą. Klausimas, ar sugebėsime ja pasinaudoti. Ar ta aplinka, kurioje esame dabar giliai įsmigę, bus patraukli jauniems žmonėms, pamačiusiems, kad visuomenė gali funkcionuoti demokratiškiau ir racionaliau. Būtent demokratiškumas ir racionalumas sukuria tokią laisvumo ir patrauklumo erdvę, kai iš tiesų norisi sugrįžti. Ar mes kursime Lietuvą, į kurią bus norima sugrįžti tik poilsiauti, susitaisyti dantis ir šiaip pasižvalgyti iš šalies, bet jokiu būdu nebūti viduje, t. y. dirbti ir puoselėti savo kraštą?!
Kad ir kaip būtų, dauguma gerai pasirengusių mokinių lieka Lietuvoje ir tęsia mokslus čia. Kitas dalykas, Lietuvos aukštosiose mokyklose studijų programa programai nelygu. Yra išties puikių studijų, kai iš jaunimo reikalaujama tikro darbo ir rimtų pastangų, kad galiausiai gautų diplomą, o įgytas geras išsilavinimas būtų vertinamas ir užsienyje. Yra Lietuvoje ir prestižinių specialybių, į kurias gana sunku įstoti. Didžiausia problema, kad esame prigaminę be galo daug studijų programų ir turime daug universitetų, kuriuos baigti nereikia ypatingų pastangų. Abejonių kelia ir įgyta kvalifikacija. Aukštųjų mokyklų diplomai, kaip sakoma, lengvai dalijami. Be to, kai aukštoji mokykla per krepšelius buvo susieta su studentų skaičiumi, o vėliau atsirado mokamų vietų, sistema funkcionuoja taip savotiškai ir miglotai, kad galutinis rezultatas, švelniai tariant, tikrai nėra geras.
Emigruoja jaunimas dėl įvairių priežasčių. Nori pamatyti naujus pasaulius, ieško savitų išbandymų. Su Vakarais dažniausiai tiesiogiai siejamas ir didesnis uždarbis. Ar ten baigsi geresnį, ar prastesnį universitetą, svarbu įsidarbinti ir bet kuriuo atveju gausi palyginti gerą atlyginimą. Kitas dalykas, pati mūsų aplinka dažnai, atrodytų, ne tokia palanki ir geranoriška jauniems žmonėms, todėl dalis jų mėgina realizuoti save užsienyje. Kartais ir ne itin patrauklios mūsų visuomeninės realijos skatina žmones išvažiuoti lyg ir iš sovietinio mentaliteto persunktos atmosferos. Pirmaisiais nepriklausomybės metais stengėmės būti labiau savimi ir buvome novatoriškesni, laisvesni visose gyvenimo apraiškose. Lygiai po dvidešimties metų Lietuva gražiai apsuko ratą ir sovietinio mentaliteto apraiškų akivaizdžiai matyti tiek visuomeninėse, tiek politinėse realijose. Jos vienokia ar kitokia forma nusileidžia ir mokyklose. Iš tiesų labai nemaloni diagnozė – visuomenė tampa ne tik ne laisvesnė, o dar labiau susikausčiusi ir nenatūrali.
Lietuvos žinios
