Suolus perka tėvai
„Respublikos“ redakciją pasiekė skaitytojo Ričardo Šileikos laiškas. Pirmoko tėvas apgailestauja, kad valstybinėse mokyklose pamažu įsitvirtina neoficialus, nelegalus „mokyklos mokestis“. Iš mokinių tėvelių renkami pinigai už įvairaus inventoriaus įsigijimą – baldus, lentas, užuolaidas, žaliuzes, pakeistus langus ar palanges ir t.t.
Ne išimtis – ir R.Šileika, kurio vaikas buvo priimtas į Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos pirmąją klasę.
Klasės susirinkime mokytoja tėvus informavo, kad klasė neturi suolų. Esą jų galima surinkti iš kitų kabinetų, tačiau yra ir kita išeitis – tėvai gali tartis pirkti naujus baldus.
„Didžiuma tėvų balsavo už naujus. Aš vienintelis prieštaravau. Teigdamas, kad mokinukai ne į suolus žiūrės, o į vadovėlius. Nes man valstybė už darbą nesumoka tiek, kad pajėgčiau pirkti baldus mokyklai.
Po šio susirinkimo kreipiausi į mokyklos direktorę ir paaiškinau situaciją. Ji patarė vaiką perkelti į kitą pirmąją mokyklos klasę. Tolesnį procesą su manimi buvo pavesta tvarkyti mokyklos direktorės pavaduotojai. Ji patikino, kad iš tikrųjų yra galimybė vaiką perkelti į kitą klasę, kurioje… taip pat laukia pinigų rinkliava. Nes pastarojoje tėvų lėšomis buvo pakeista palangė“, – dėstė R.Šileika.
Netrukus iš vieno tėvų R.Šileika gavo elektroninį laišką, raginantį kuo greičiau pervesti pinigus klasės baldams – 200 litų. „Niekas nenori, kad jų vaikas pradėtų mokyklą sėdėdamas ant taburetės ir dėžės vietoj suolo“, – laiško tekstą citavo R.Šileika.
Nemokamo mokslo neliko
Pirmoko tėvelis įsitikinęs, kad valstybės įstaigai inventorius neturėtų būti perkamas už privačius pinigus. „Argi Lietuvos Respublikai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Švietimo skyriui rūpi finansiškai prievartaujami tėvai? Kada bus atsistota ir sąžiningai prisipažinta: „Lietuvos Respublika, Švietimo ir mokslo ministerija esame ubagės, todėl savo piliečiams negarantuojame nemokamo mokslo“? – retoriškai klausė R.Šileika.
Kalbėdamas su „Respublika“ jis svarstė, ar ilgainiui nenutiks taip, kad gulantis į ligoninę teks susimokėti už lovą ar išsipirkti operacinę. „Toks palyginimas čia visiškai tinka. Negana to, kad tave veža už tavo pinigus, dar paprašys mėnesiui išsipirkti sėdynę autobuse“, – teigė jis.
„Gaunantiems geresnes pajamas galbūt tai yra juokų juokas. Deja, nėra bendro vardiklio. Svarbu suvokti, kad ne visi lygūs Lietuvoje, ne visi lygūs pasaulyje, bet visi turi teisę į nemokamą mokslą, kuris vis dėlto yra mokamas. Tu nemoki mokytojai, bet sumoki mokyklai kitais būdais. Šioje situacijoje žaidžiama sakant, kad „viskas dėl jūsų vaiko gerovės“. Bet gerovė yra ne suolas. Gerovė yra bendrauti su vaiku, su juo žaisti, jį mokyti“, – dienraščiui sakė R.Šileika.
Prašo magnetofono
Panašioje situacijoje atsidūrė kito pirmokėlio mama Edita (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – red. past.), mat Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinės mokyklos pirmokų klasė pritrūko magnetofono ir kamštinių lentų.
„Tų rinkliavų kol kas buvo simboliškai. Tačiau nėra labai malonu, kai per pirmą susitikimą su tėvais jau prašoma rinkti pinigus. Per pirmą susitikimą turėtų būti kalbama apie gražius dalykus, o išeina atvirkščiai: mokytojas nusižeminęs atsistoja prieš tėvus ir kaip koks elgeta yra priverstas prašyti tokių dalykų“, – kalbėjo Edita.
Ji teigė suprantanti, kad mokyklų biudžetai – ne guminiai, todėl neįmanoma vaikų aprūpinti naujausiomis mokymo priemonėmis. Tačiau Edita primena, kad tėvai skiria 2 proc. paramą mokykloms, todėl jų vadovams derėtų ūkiškiau tvarkytis.
Mokykla niekuo dėta
Paklausta, kodėl tėvams iš savų lėšų tenka pirkti mokyklinius suolus, Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos direktorė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė pasiteisino, kad tai daroma ne jos iniciatyva.
Pasak mokyklos vadovės, šiemet mokykloje buvo suformuota papildoma pirmokų klasė. Suolų jai netrūko, tačiau nemažos dalies tėvų netenkino jų kokybė. Esą tėvai patys pasiūlė klasei pirkti naujus baldus.
„Kaip tėvai klasėje susitarė, taip jie ir daro. Mokyklos administracija tėvų susitarimų nereguliuoja. Mokykla mokyklinių suolų turi tokių, kokių turi. Aišku, jie nėra tokie gražūs ir nauji, kaip norėtųsi. Jei tėvai nusprendė atnaujinti klasę, jei jie nori, kad jų vaikai sėdėtų naujuose, gražiuose suoluose – tai jų sprendimas. Mokykla tam nedaro jokios įtakos“, – kalbėjo mokyklos vadovė ir pridūrė, kad suolų pirkimo problema jau išspręsta. Tėvai sutiko padidinti rinkliavą, kad mokykliniai suolai būtų nupirkti visiems klasės pirmokams. Net ir tiems, kurių tėveliai prie rinkliavos neprisidėjo.
Tačiau ar pasiturinčiųjų siūloma „išmalda“ neįžeis kitų tėvų?
J.Lutinskaitė-Kalibatienė taip nemano. „Aš manau, kad tai labai geras tėvų sprendimas neišskirti nė vieno vaiko ir sudaryti vienodas sąlygas“, – sakė ji.
Be to, progimnazijos direktorė pasiguodė, kad mokyklai skiriamų krepšelio lėšų nepakanka suolams pirkti. „Mes turime galimybę nuomoti patalpas ir iš tų patalpų perkame baldus“, – sakė ji.
Apie lentas ir magnetofoną nežino
Apie neplanuotas rinkliavas ne ką daugiau galėjo pasakyti ir Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja neformaliam ugdymui Eglė Valavičienė. Ji tikino nieko nežinanti apie renkamą iš tėvų mokestį už magnetofoną ir lentas.
„Toks mokestis tikrai nėra būtinas ir privalomas. Tai susitarimo reikalas. Šiaip priemonių mes turime pakankamai. Ir magnetofonų, ir grotuvų mūsų mokykloje tikrai užtenka, – sakė ji ir pridūrė, kad rinkliavas greičiausiai sugalvojo patys tėvai: – Dažnai būna, kad tėvelių netenkina aparatūra, kuri būna mokykloje. Gal per prasta. Patys tėvai, būna, iškelia tokį klausimą.“
– Ar mokyklose gali būti prašoma tėvų pirkti suolus, lentas, kitokį inventorių? – „Respublika“ paklausė švietimo ir mokslo viceministro Vaido BACIO.
– Prašoma turbūt gali būti, o reikalaujama – ne. Jei tėvų sutikimas geranoriškas – nieko čia blogo. Kita vertus, mokyklos gauna 2 proc. paramos. Galbūt galėtų iš tų pinigų pirkti baldus. Čia reikėtų kalbėti su mokyklos administracija. Dažnai būna taip, kad tėvai rodo asmeninę iniciatyvą, nepasitarę su mokyklos vadovybe.
– Ar tokios rinkliavos dažnos mokyklose?
– Iš tiesų tėvai dažnai rodo iniciatyvą, bet tą daro geranoriškai. Turbūt neįvertina visų aplinkybių. Bet kuriuo atveju rekomenduoju pasitarti su mokyklos administracija ir tas iniciatyvas rodyti taip, kad nebūtų pažeisti kitų tėvų interesai. Matyt, ne visi yra išgalintys prisidėti.
– Kaip mokyklose įforminamas toks už tėvų privačias lėšas pirktas inventorius?
– Čia jau yra dokumentai, apskaita. Bet koks inventorius, kuris atsiranda mokykloje pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, forminamas kaip mokyklos nuosavybė.
– Ar tokia situacija, kai tėvams tenka pirkti suolus, jums neatrodo absurdiška? Jei ir toliau taip, gal ligoniams prieš gulantis į ligoninę teks susimokėti už lovą?
– Aš manau, kad panašiai ir yra… Tačiau dar kartą akcentuoju: džiaugiuosi, kad tėvai patys rodo iniciatyvą, dovanoja atliekamas knygas mokyklų bibliotekoms, kad įmonės dovanoja baldus. Aš tikrai čia neįžvelgiu nieko blogo, nes parama mokyklai ar bendruomenės centrui visuomet – pozityvus dalykas. Tačiau tie dalykai turi būti derinami su administracija, nepažeidžiant kitų tėvelių interesų. Jei ne visi tam pritaria, tuomet tegul perka tie, kas nori ir kas gali.
– Kas turėtų užtikrinti, kad mokyklose netrūktų baldų – tėvai ar valstybė?
– Tokius dalykus kaip baldai, žinoma, turi užtikrinti steigėjas. Tam yra savivaldybėms skirtos lėšos. Krepšelio lėšos pirmiausiai naudojamos vadovėliams, tam tikroms mokymo priemonėms. Krepšelio metodikoje yra numatyta, kad jei atlieka lėšų, gali būti perkami ir baldai. Tačiau tik tuo atveju, jei mokytojams užmokamas darbo užmokestis, vaikams nuperkami vadovėliai.
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ
RESPUBLIKA
