Rinkimų įkarštyje kyla daug klausimų, bet vienas iš jų – ką dar nauja valdžia, jos atsivesti kolegos ir giminaičiai, atneš „ant mūsų biednų galvų“? Nes patirtis rodo, kad kuo toliau, tuo „gražiau“.
Atrodo, jog kiekvienas valdininkas ar funkcionierius, norėdamas pateisinti savo buvimą, norėdamas parodyti, kad jis yra labai inovatyvus, iniciatyvus ir galvotas, prigalvoja tokių „naujovių“, kurios tiesiog paralyžiuoja tą grandį, kuri turėtų dirbti tai, kas jai ir priklauso – ugdyti vaikus. Tačiau, deja, bet vaikai kuo toliau, tuo labiau pralaimi popierizmui. Nuo pat pirmųjų rugsėjo dienų vaikais besirūpinanti grandis nebežino, ko griebtis, ją užpuola atestacijos, auditai, sutikimai, planai, derinimai, projektai, ataskaitos… Taip ir prasideda maratonas.
Mano žiniomis, kitose institucijose audituojama, atestuojama tik tokiu atveju, jei yra signalas apie nusižengimus ar netinkamai atliekamas pareigas. O kas vyksta švietimo sistemoje? Nejaugi čia visi taip blogai dirbame, kad mumis reikia taip nežmoniškai nepasitikėti? Dar neteko girdėti, kad būtų atimamas garbingai užtarnautas profesoriaus, daktaro vardas, tačiau garbingo amžiaus eksperto, dirbančio mokykloje, – taip.
Pati dirbu logopede ir sveikatos, ir švietimo sistemose, todėl labai gerai matau tą didžiulį skirtumą, atrodytų, tarp tokių pačių pareigybių. Jei pirmojoje – sveikatos priežiūros įstaigoje – didžiausią dėmesį skiriu pacientui, tai antrojoje, jei neturėčiau sąžinės, užtektų tik labai kruopščiai, daug ir nuolat pildomų „popierių“. O kur dar visos švietimo sistemos problema – vienam specialistui tenkantis didžiulis vaikų skaičius. Ikimokyklinių įstaigų logopedai turi apibėgti (ir ne tik) 12 grupių, o mokyklose – po 2-3 pirmokų ir 6-9 antrokų-ketvirtokų klases.
Štai anksčiau logopedui įvertinus pagalbos reikalingų vaikų būklę, užpildžius kalbos vertinimo korteles bei sudarius kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų turinčių vaikų sąrašą, jį suderinti užtekdavo švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisijoje (SUK). Tuo tarpu dabar logopedas, iki pradėdamas dirbti su vaiku, švietimo pagalbos gavėjų sąrašą turi tvirtinti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje (PPT). Atrodo, kad tokiu būdu rodomas nepasitikėjimas ne tik logopedais, bet ir vaiko gerovės komisijomis (VGK). Maža to, Pedagoginei psichologinei tarnybai kartu su sąrašu logopedas turi pateikti krūvą dokumentų:
- kad galėtų įvertinti vaiko kalbą, jis turi gauti tėvų sutikimą. Beje, patvirtinta jo forma skamba bauginančiai ir kelia papildomą stresą tėvams;
- įvertinę kalbą, logopedai pildo pažymą dėl specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) pirminio/pakartotinio įvertinimo, kurioje nurodomos vaiko galios bei sunkumai;
- kaip įrodymą, kuris pagrįstų tai, kas išdėstyta pažymoje, logopedai privalo užpildyti kalbos vertinimo korteles, kurios yra tik rekomenduojamos, nes kiekvienas logopedas turi savo vertinimo sistemą ir jos žymėjimo būdus. (Jeigu taip ir toliau, greit reikės pridėti visus logopedų užrašus, kad įrodytų, kuo remiantis užpildytos kalbos kortelės) ;
- įvertinus vaiko kalbą ir užpildžius kalbos vertinimo kortelę bei pažymą dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio/pakartotinio įvertinimo, pastarąją turi patvirtinti VGK pirmininkas;
- po to su šia pažyma turi susipažinti bei ją pasirašyti vaiko tėvai;
- toliau – kiekvienam vaikui reikia užpildyti SUP protokolą (nors ir yra skaičiuoklė, bet laiko tai užima nemažai);
- sudarius VGK paskirtos švietimo pagalbos gavėjų sąrašą, jį su visais priedais, protokolais, kalbos vertinimo kortelėmis reikia nešti į PPT tvirtinti. (Nors dėl pagalbos sprendžia VGK, bet ja, atrodo, taip nepasitikima, kad reikia PPT patvirtinimo);
- sąrašą patvirtinus PPT, reikia vėl pildyti jau kitą pažymą dėl specialiojo ugdymo ir švietimo pagalbos skyrimo, kurią pasirašyti turi įstaigos vadovas. Tiesa, ši pažyma vėl duodama tėvams pasirašyti, jog jie sutinka, kad jų vaikui būtų skirta pagalba;
- visus šiuos naujai patvirtintų vaikų sąrašus reikia perkelti į bendrąjį švietimo pagalbos gavėjų sąrašą ir iki rugsėjo 15 d. vėl pristatyti PPT tvirtinti.
Visą šį maratoną logopedams reikia įveikti per dvi rugsėjo savaites. Tada dar jiems būtina sudaryti tvarkaraščius, paruošti programas ir jau galima pradėti dirbti su vaikais. Tuo tarpu gydymo įstaigoje logopedas savarankiškai įvertina atėjusio paciento kalbą ir iš karto pradeda darbą.
„Popierizmas“, didelis vaikų skaičius, kvailos logopedinio vertinimo išvados, kurias logopedai privalo rašyti, gadina ne tik nervus, bet kenkia ir darbo kokybei. Juolab kad dėl daugybės vaikų, tenkančių specialistui, realiai vienam vaikui užsiėmime jis gali skirti tik apie 5 minutes.
LŠDPS pagalbos mokiniui specialistų centro pirmininkė Rima Juškienė
