Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė, kuri šiuo metu vadovauja ir Lietuvos švietimo tarybai, kritikuoja tiek universitetinio tinklo pertvarką, tiek neseniai pasirašytą Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį. Jai neaiškūs punktai, kuriais profesinės sąjungos prisiima įsipareigojimus už visą bendrojo ugdymo bendruomenę, nors ši joms tokių įgaliojimų nesuteikė.
Švietime vis verda košė… Kokia ji? Ir kas iš jos bus? Man tikrai neaišku. Bet gal esu tiesiog nesusipratėlė?
Visgi… Gal švietimo reformatoriams ar jo fragmentų architektams galvoje kas nors ir dėliojasi, bet ar tą dėlionę jie patys mato? Tai jau kažin. Ir kaip ją matysi, jei nėra aiški visuminė švietimo vizija. Tai akivaizdu jau iš aukštojo mokslo tinklo optimizavimo, kuris paskui tapo universitetų optimizavimu.
Apie jį kalbant daugiau vyrauja mechaninis požiūris, pamirštant ne tik tai, kad universitetai yra švietimo sistemos dalis ir kad universitetinės bendruomenės formuojasi gan ilgą laiką, bet net ir tai, kad universitetus, kolegijas ir mokslo institutus turi jungti aukštojo mokslo sistema, kuri turėtų būti visos švietimo sistemos integrali dalis.
Kodėl tai pamirštama? Matyt, koją pakiša tas švietimo architektų „profesionalumas“, o gal dar ir kai kurie interesai. Kas ten dorai žino ir/ar gali patvirtinti ar paneigti?
Ekspertinės – konsultacinės institucijos (Lietuvos švietimo taryba ir Aukštojo mokslo taryba) dar 2016 metais ragino LR Seimą, Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją modeliuoti universitetų pertvarką bent jau aukštojo mokslo sistemos kontekste.
Bet ką ten tos tarybos! Juk jos sprendžiamosios galios neturi, ir jau yra ryškių požymių, kad iš esmės verčiamos visuomenėje demokratijos įvaizdžio dekoru. Bet jos nenusiramino, vėl ir vėl primena, kad projektuojant universitetinio tinklo pertvarką nedera vadovautis mechaniniu požiūriu. Universitetai dar yra ganėtinai stiprūs ir vienaip ar kitaip geba dalyvauti pertvarkos projektavime. Nors ta košė tebeverda ir, ko gero, dar ilgokai virs. Todėl kartais ji bus paskaninama spirgais ir spirgučiais (žadamomis investicijomis, pagrūmojimais ir pan.) Gal ji apkars, o gal ir ne.
Na, bet šįkart apie kitus spirgus. Tikrai spirgėta, kad būtų pasirašyta Švietimo ir mokslo ministerijos ir švietimo profsąjungų Kolektyvinė sutartis. Be abejo, yra svarbu susitarti. Nors profsąjungos apima menkoką dalį švietimo darbuotojų, bet dėl to Kolektyvinės sutarties reikšmės nedera menkinti. Taigi, tenka ir ją paanalizuoti.
O tada neaiškūs tampa kai kurie tos sutarties punktai. Pavyzdžiui, „5.4. siekti, kad: 5.4.1. mokinių, nepasiekiančių 2(iš 6) skaitymo, matematinio ir gamtamokslinio raštingumo tarptautinio penkiolikmečių mokymosi tyrimo PISA lygio, dalis mažėtų ir 2022 metais vidutiniškai iš viso siektų ne daugiau 15 proc., 5.4.2. mokinių, per du mėnesius nepatyrusių nei karto patyčių, dalis kasmet didėtų ir 2022 metais iš viso jų būtų bent 70 proc.“
Ar nekeista, kad profsąjungos prisiima įsipareigojimus už visą bendrojo ugdymo bendruomenę? Kas joms suteikė tokius įgaliojimus ir kodėl viešai savo nuomonės nepareiškė ir nepareiškia dalykinės mokytojų asociacijos, mokyklų tarybos, mokyklų vadovų asociacijos, etc.? Darbo kodekso 190 straipsnyje Kolektyvinė sutartis rašoma: „Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos.“ Taigi, profsąjungos įsipareigoja už visą bendruomenę. Netikiu, kad jų atstovai nėra teisiškai raštingi ir nesupranta, kad švietimo (ypač bendrojo ugdymo mokyklų) bendruomenės joms tokių įgaliojimų nesuteikė.
Nesuteikė, o joms prievolę jie uždeda – Kolektyvinės sutarties 6 punkte nurodoma: „Ši sutartis taikoma iš valstybės, savivaldybių ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms švietimo įstaigoms, mokslo ir studijų institucijoms ir kitiems švietimo teikėjams (toliau kartu – įstaigoms).“
Mokytojai, mokyklų vadovai ir kiti, jei sutinkate, kad tai yra prioritetai, puiku. Negi prieštarausi geriems siekiams?
Tik man neaišku, kodėl taip elgiasi profsąjungų vadovai. Tiesa, viena profsąjunga tai dar svarstys – spalio 30 d. įvykusiame Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) koordinavimo tarybos posėdyje nutarta Kolektyvinę sutartį svarstyti artėjančiame profsąjungos narių suvažiavime (LŠDPS pirmininkas A. Navickas). Sprendžiant iš jų tinklalapyje pateiktos informacijos, jiems neaiškūs kiti Kolektyvinės sutarties punktai.
Man įdomu buvo perskaityti ir 5.4.3. Kolektyvinės sutarties punktą, kuriuo irgi numatoma siekti, kad „mokytojų ir dėstytojų, kurie per pastaruosius 5 metus mokėsi bent vieno mėnesio arba 6 kreditų apimtimi, dalis jau 2022 metais iš viso sudarytų ne mažiau 20 proc.“ Įdomu, kas įgaliojo pasirašyti ir dėl šio punkto ir kokiais moksliniais tyrimais grindžiamas tas skaičius? Kokios bus galimybės tai pasiekti? Aukštosios mokyklos irgi tyli. Smagumėlis!
Gal jau dera profsąjungoms ir kitoms organizacijoms išmokti racionaliai mąstyti ir ne tik pasirašinėti sutartis, bet pagalvoti ir apie dokumentų paketus. Juk pasirašę sutartį uždėsite baudžiauninkams lažą, ir jiems bus sakoma: „Privalote, nes yra sutartis.“
Taigi verda košė makalošė. Ir skamba ausyse vaikystės žaidimas: „Tam davė, tam davė, o tam ir neliko…“ Beje, norint net ir tokį žaidimą žaisti, pirmiausia reikia jį išmokti – profesionalu pasivadinti yra viena, o juo tapti tai jau visai kas kita.
Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė
www.DELFI.lt
