Prieš savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išplatino pranešimą, kad teiks Vyriausybei Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektą, tikintis, kad toks įstatymas sustiprins šeimos pozicijas visuomenėje ir suteiks galimybę šeimoms dalyvauti kuriant šeimos politiką.
Šeimos politika parodo valdžios požiūrį į šeimos instituciją ir nusako veiksmus, kurių valdžia imasi, mėgindama ta ar kita linkme pakreipti šioje institucijoje vykstanči
us procesus. Tačiau įstatymo priėmimas dar nereiškia politikos buvimo, nes, kaip sako vienas amerikiečių politologas, politika yra tai, kas vyksta, o ne tai, kas išdėstoma įstatymuose.
Ar egzistuoja Lietuvos valstybėje šeimos politika ir kiek paminėtasis įstatymo projektas bus naudingas mūsų šeimoms – didelio atskiro pokalbio tema. Dabar galima paliesti tik vieną klausimą, sukėlusį bene didžiausią šurmulį, – tai įstatymo projekto autorių pateikiamą šeimos apibrėžimą. Kilusioje reakcijoje galima išskirti dvi dalis: pirmiausia reagavimas į tai, kad pateikiamas šeimos apibrėžimas, antra, reagavimas į tai, kaip šeima yra apibrėžiama.
Kritikuojantieji patį apibrėžimo pateikimo faktą pažymi, kad šeimos apibrėžimo nepateikia nei mūsų Konstitucija, nei Civilinis kodeksas. Vienas teisės profesorius tokio apibrėžimo siūlymą pavadino neįprastu ir net ydingu. Taigi, klausimas toks – reikia ar nereikia tokiame įstatyme pateikti šeimos apibrėžimą, tačiau palikime tai spręsti teisininkams.
Jeigu bus nuspręsta, kad reikia, iškils apibrėžimo turinio klausimas. Kas yra šeima? Ar įmanoma įstatyme pateikti išsamų jos apibrėžimą? Juk šeima yra ne tik viena seniausių, bet ir viena sudėtingiausių socialinių institucijų. Dabar galima drąsiai sakyti, kad Šeimos politikos pagrindų įstatymo projekto autoriai nuėjo lengviausiu keliu, teigdami, kad šeima – tai sutuoktiniai, taip pat jų vaikai (įvaikiai), kuriuos jie turi pareigą auklėti ir išlaikyti.
Ar telpa į šį apibrėžimą ta daugybė šeimos gyvavimo formų, kurias mes visi žinome iš savo gyvenimiško patyrimo? Aišku, kad netelpa. Nepatenka į šį apibrėžimą nei vienišos motinos ar vieniši tėvai, nei močiutės su vaikaičiais, nei poros, gyvenančios nesusituokus. Kodėl įstatymo projekto autoriai ignoruoja tikrovę, kuri yra daug sudėtingesnė nei jų pateiktas apibrėžimas?
Ignoruoja greičiausiai todėl, kad šio įstatymo projekto autoriai visa širdimi ir protu yra už santuokinę šeimą. Toks jų siekis yra visiškai suprantamas, ypač turint galvoje vaikų interesus – mama ir tėtis vaikui yra nedaloma visuma. Tačiau pasisakydami už santuokinę šeimą, įstatymo projekto autoriai turi pripažinti ir gerbti žmonių teisę nesituokti apskritai arba išsituokti, jei santuoka jų netenkina.
Santuokinė šeima daugybę šimtmečių ir net tūkstantmečių buvo vienintelė šeimos forma. Be abiejų sutuoktinių šeima tiesiog negalėjo gyvuoti – prisiminkime kad ir lietuvių valstiečių šeimą prieš kokius 100 metų: vyras – tėvas dirbo žemę, kirto mišką, o žmona – motina prižiūrėjo vaikus, virė valgį, skalbė, verpė, audė ir t.t.
Per dvidešimtąjį šimtmetį įvyko dideli pokyčiai Europos visuomenėse, o tuo pačiu ir šeimos institucijoje. Užtektų paminėti tik vieną pokytį – pasikeitė žmonių požiūris į santuoką, jos reikšmė žmogaus gyvenime sumažėjo. Pasiremkime skaičiais – šiuo metu Lietuvoje ne santuokoje gimsta 28 proc. vaikų, o Europos Sąjungos vidurkis – 35 proc. Prie šio skaičiaus pridėkime vaikus, kurių tėvai išsituokę. Išvada aiški – nesantuokinė šeima yra tikrovė, kurios ignoruoti negalima.
Dar prieš 500 metų garsusis Renesanso epochos mąstytojas Nikolas Makiavelis rašė, kad „yra didžiulis skirtumas tarp to, kas dedasi pasaulyje, ir to, kaip turėtų būti“. Šie žodžiai labai tinka Šeimos politikos pagrindų įstatymo projekto autoriams, kurie nuoširdžiai nori, kad šeima būtų santuokinė, tačiau nemato didžiulio skirtumo tarp savo norų ir to, kas dedasi pasaulyje.
LRT
