Nors artėja viltingiausios ir skaidriausios metų šventės, vis dar skauda streikų istorija. Gal dėl to, kad
• kyla daug nesusipratimų/sąmoningos neigiamos pozicijos savivaldybių lygmenyje (tikiuosi apie tai parašyti dar ne vieną tekstą, apie Klaipėdą taip pat – oi, kiek ten medžiagos yra…);
• keistai laiku kai kurių mokyklų nepasiekė laikinai einančio švietimo ir mokslo ministro pareigas R.Masiulio raštas apie galimybę sumokėti už intensyvinamą ugdymo procesą;
• kol kas nepatvirtintais duomenimis, į ministrus siūlomas A. Aldakauskas – vienas iš etatinio darbo apmokėjimo kūrėjų ir didžiausių gynėjų, taip ir nepripažinęs klaidų, taip pat vienas iš imitacinių derybų dalyvių, vienas iš tų, kurie aktyviai dalyvavo visame ne(su)sikalbėjimo/negirdėjimo/tyčiojimosi iš mokytojų procese;
• labai nelengvos derybos, kurioms trukdė ir toliau, manau, trukdys tam tikros jėgos.
Daug visko čia, toje realybėje už pastato A. Volano g. 2 sienų. Jaučiu pareigą ir toliau viešinti tas negeroves, kurios neleidžia mums kaip pilietinei visuomenei keliauti pirmyn. Todėl po švenčių tikrai grįšiu prie tam tikrų temų.
Ir šiek tiek apie pinigus.
Vyriausybė savo poziciją jau išsakė – dar net nesibaigus streikui pirmieji valstybės asmenys informavo, kad Darbo kodekso 250 straipsnio 3 dalis bus ignoruojama. Nors tik tada, kai mokytojai pradėjo ruoštis streikui, buvo pripažinta, kad etatinio darbo apmokėjimo tvarkoje daugiau netvarkos nei tvarkos, kad reikia rimtų pokyčių. Mes sumokėjome savo ir taip nedideliu užmokesčiu, kad šitos reformos iniciatoriai pripažintų nekokybišką darbą ir pradėtų taisyti klaidas.
Vaizdinga analogija – įsivaizduokime batus, kuriems išleista solidi suma, bet jie, nors nauji, jau yra nekokybiški ir gerokai suplyšę. Tada nuneši juos, sumoki už tai, kad tą broką pripažintų ir batus paimtų taisyti – tau juos tokius sulopytus, apklijuotus būtinai atiduos – tada dar viešai tave pavadina… ( o čia jau galite įrašyti labai daug epitetų – nesvarbu, kurio asmens – Ministro Pirmininko S. Skvernelio, Ministro Pirmininko patarėjo S. Malinausko, buvusio švietimo ir mokslo ministro D. Pavalkio, policijos departamento vyr. tyrėjo V.Giršvildo, … ar tiesiog gatvėje sutikto pikto neišsilavinusio žmogelio – pasakytų – žodynas labai panašus). Tada tu grįžti namo ir dar sulauki savivaldybių valdininkų priekaištų ir žeminimo – išvis nieko apie batus nesupranti ir labai teisinga, kad turėjai pats už viską sumokėti.
Paradoksalu – Lietuvos švietimo įstaigų vadovų profesinė sąjunga aktyviai priešinasi tam, kad būtų sumokėta mokytojams už kurso intensyvinimą (jie tą poziciją gina darbo grupės posėdžiuose, kreipėsi į advokatų kontorą „Averus“, kad užginčytų profesinės sąjungos teisininkų išaiškinimą ir pan.). Didžioji dauguma Lietuvos visuomeninio sektoriaus profesinių sąjungų ir asociacijų streikuojančius mokytojus palaikė, rėmė, o viena iš mokyklų vadovus vienijančių organizacijų daro viską, kad sutrukdytų gauti lėšų. Beje, mokytojų streiko metu nepanaudotos 2018 m. darbo užmokesčio lėšos privalės būti grąžintos į biudžetą ir kitais metais, tikėtina, būtent tiek bus mažesnis darbo užmokesčio fondas. Kodėl taip elgiasi kai kurie mokyklų vadovai (tikrai ne visi) – spręskite patys… Tokia ta mūsų realybė.
Labai dėkinga visiems aukojusiems/aukojantiems LŠDPS streikų fondui. Mums brangi jūsų solidarumo pozicija. Žinau, kad visi tie pinigai bus panaudoti mokytojų darbo užmokesčio kompensacijoms. Streikavusių mokytojų tikrai daug, jie ėjo tikėdami idėja ir teisingumo pojūčiu. Streikų fondas – tai ne valstybės biudžetas, todėl tam tikri finansiniai nuostoliai neišvengiami.
O dabar tai, ką norėjau padaryti tyliai, bet nusprendžiau, kad reikia pranešti viešai, užkertant kelią bet kokioms interpretacijoms: atsisakau kompensacijos iš LŠDPS streikų fondo, nes manau, kad yra mokytojų, kurie streikavo, nors jų materialinė padėtis buvo labai sudėtinga. Tegul tos lėšos visų pirma pasiekia juos. Nėra pinigų, kuriais būtų įmanoma sumokėti už tikėjimą teisingumu, už kovą dėl žmogaus orumo ir pilietinės pozicijos, todėl mano sprendimas – visų pirma padėti tiems, kuriems sunkiau nei man.
Ir apie paprastus stebuklus šiek tiek.
Artėja viltingiausios ir skaidriausios metų šventės. Ir nors vis dar skauda streikų istorija, tikiu, kad mes kiekvienas atrandame savo kelią į didžiąsias prasmes ir išsipildymus. Reikia tik galvoti ne apie turtą, ambicijas ar įvaizdį, o apie šalia esančius – gal įskaudintus, gal nuskriaustus, gal nusivylusius, gal žeminamus, nesuprantančius ar nesuprastus. Ir tada žinai, ką ir kodėl turi veikti šiame gyvenime. Tegul artėjantis susitikimas su savimi ir artimaisiais tampa virsmu į naują pradžią.
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
