Pedagogų darbo užmokestis: pasiekimai ir pralaimėjimai (straipsnis Dialoge)

2012-12-12

Bruzas-gera-spaudos_konf

Eilinio LŠDPS suvažiavimo išvakarėse norisi apžvelgti nuveiktus darbus, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Neslėpsiu, – dar norėtųsi, kad už šių darbų ir faktų pamėgintumėme įsivaizduoti Vykdomojo komiteto, Koordinavimo tarybos, susivienijimų pastangas, kovą siekiant normalaus apmokėjimo už darbą, pamėgintume atkurti  ir žmonių nuotaikas, diskusijas bei aistras. Taip, tame kelyje būta ir didelių dramų… Bet šį kartą – ne apie tai.

Dviejų dešimtmečių organizacijos istorijos tarpsnį čia apžvelgsime ne vien tam, kad galėtume priminti, kiek pasiekta darbo apmokėjimo srityje; manau, kad pateiktuose duomenyse verta atkreipti dėmesį į tam tikrus dėsningumus, – bent jau tam, kad ateityje būtų galima išvengti kai kurių klaidų.

Triumfas ir nusivylimas

1991 m. balandžio-gegužės mėnesiais daugelyje rajonų ir miestų vyko švietimo darbuotojų piketai ir streikai. Pagrindinis jų dalyvių reikalavimas – skirti švietimo reikalams daugiau lėšų ir padidinti darbo užmokestį.

LŠDPS pakviesti, 1991 m. balandžio 4 d. prie Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos į piketą rinkosi mokytojai ir švietimo sistemos darbuotojai. Nors išvakarėse per nacionalinę televiziją piketas buvo atšauktas, nes su Vyriausybe buvo susitarta dėl papildomo lėšų skyrimo švietimui ir darbo užmokesčiui, į akciją atvyko apie 4 tūkstančius žmonių. Prie Vyriausybės keletai valandų buvo sustabdytas eismas, piketo dalyviai buvo įširdę, o Vyriausybės atstovai sutrikę ir bejėgiai. Jeigu akcijų nebūtume atšaukę, tai, sprendžiant pagal autobusų kiekio registraciją, būtų atvykę apie 12 tūkstančių žmonių.

Mūsų ryžtingi veiksmai suteikė „pagreičio“ valdžios atstovams veikti.  Tai matoma iš pateiktos pedagogų darbo užmokesčio lentelės. Piketo poveikis buvo toks, kad 1991-1992 metais, pusmečio tarpsniu, atlyginimai buvo keliami penkis kartus.

1991 10 01       40 %

11 01       40 %

12 01       40 %

1992 02 01       40 %

04 01       30 %

Akcijos poveikis dar buvo pastebimas ir 1993 metais. sausio 1 d. mokytojų darbo užmokestis padidintas 30 proc., o ne 20 proc., kaip numatyta biudžetinių įstaigų darbuotojams. Tais pačiais metais, gegužės mėnesį, mums pareikalavus ir pagrasinus, buvo 30 procentų padidintas darbo užmokestis ne tik mokytojams, bet ir kitiems pedagogams.

1991 metų piketų ir streikų rezultatas buvo netikėtai rezultatyvus ir tuo požiūriu, kad tarp kitų respublikos ūkio šakų pagal vidutinį darbo užmokestį pedagogai iš 33 pakilo į 7 vietą, nes jų atlyginimai 1991-1993 m. padidėjo 7,8 karto!

Tai buvo LŠDPS triumfas, – juk jau 1993 metais buvo pasiektas daug aukštesnis atlyginimo lygis, kuris turi būti mokomas mokytojui pagal užimamą vietą ir svarbą visuomenėje.

Bet štai – ir  pirmoji pamoka: „stulbinamą“  pasiekimų džiaugsmą aptemdė patys mokytojai ir švietimo sistemos darbuotojai. Jie masiškai pradėjo išeidinėti iš profsąjungos: iš 41 liko tik 7 susivienijimai. Pagrindinė priežastis banali: per didelis nario mokestis. Nors jis ir liko toks pat – vienas procentas nuo darbo užmokesčio.

LŠDPS atsidūrė prie susinaikinimo ribos. Vykdomajame komitete liko tik du darbuotojai, ir tie – su minimaliu darbo užmokesčiu. Keletai metų  turėjome nutilti ir apie galingas akcijas galėjome tik pasvajoti. Gerai dar, kad darbo užmokesčio reikalus, kaip ir kitas problemas, pavyko spręsti išimtinai bendradarbiavimo ir derybų su valdžios institucijomis būdu.

Profesinės sąjungos teikimu 1993 m. liepos 16 d. LR Seimas padarė Švietimo įstatymo pataisą: pedagogams turi būti mokama ir už pedagoginį darbo stažą. Iki tol priedų už darbo stažą  (paveldėtų iš tarybinių laikų) buvo atsisakyta.

1995 m. sausio – vasario mėnesį pedagogų darbo užmokestis padidintas 15 proc. Profsąjungų nuopelnas: už šiuos mėnesius atlyginimus pakėlė švietimui, medicinai ir kultūrai, nors kitiems valstybinių įstaigų ir valdžios institucijų darbuotojams atlyginimai nebuvo didinami.

Daugiau nei trejus metus įrodinėjome, kad reikia sulyginti pradinių klasių ir mokytojų dalykininkų krūvio normą, kuri atitinkamai buvo 20 ir 18 valandų. 1997 metais mūsų triūsas „vainikavosi“ puikiu rezultatu:  pradinių klasių mokytojams krūvis sumažintas dviem valandomis, o atlyginimas nesumažėjo.

Prieš valdžios savivalę

1998 – 2001 metais ne kartą buvo kėsinamasi pedagogams apkarpyti darbo užmokestį. Tai buvo daroma įvairiais būdais. Norėta priimti naujus Pedagogų atestacijos nuostatus, kuriuose buvo numatyta nemokėti už kvalifikacines kategorijas.

Mėginta ir tiesiogiai mažinti darbo užmokestį. Visi prisimena Vyriausybės „Principinius sprendimus 2000“, kuriais buvo įsakyta „peržiūrėti pedagogų darbo apmokėjimo sąlygas, padidinti jų savaitinį darbo krūvį 5 procentais“, o „biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio fondą sumažinti 5-10 procentų“. Pagal šį projektą savaitinė pamokų norma būtų buvusi ne 18 val., o 19-20 valandų, būtų sumažėjęs valandos įkainis, o tai būtų atsiliepę atlygiui.

O skaudžiausia pasekmė būtų buvę tai, kad Lietuvoje būtų sumažėję apie 3000-3500 savaitinių pamokų normų, kas savo ruožtu paaštrintų konkurenciją tarp pedagogų, kovą dėl išlikimo darbo vietoje. Be to, tokia „taupymo“ programa iš pedagogo kišenės būtų ištraukusi 9-10 procentų realių mėnesio pajamų.

Todėl 2000 metų vasario 11 dieną Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose, įvyko konferencija „Pedagogai – prieš švietimo griovimą ir valdžios savivalę“. Dalyvių priimtas reikalavimas, adresuotas Vyriausybei ir Švietimo ir mokslo ministerijai,  atšaukti minėtus sprendimus ir įsakymus po konferencijos buvo visiškai įvykdytas.

2006 metais, pagrasinus piketais ir streikais ir pasiderėjus su Algirdo Brazausko vyriausybe, mokytojų bei kitų pedagogų atlyginimai buvo pakelti 20 procentų.

Nuo suvažiavimo iki suvažiavimo

Tačiau šie pasiekimai LŠDPS netenkino, todėl ir toliau spaudėme aukščiausias šalies institucijas. 2007 m. vasario 21 d. surengiamas piketas prie Švietimo ir mokslo ministerijos, toliau tęsiama  kova dėl švietimo darbuotojų atlyginimų pakėlimo bei geresnio švietimo sistemos finansavimo. 2007 m. spalio 5 d. įvyksta mitingas prie Vyriausybės rūmų, vėliau tūkstantinė protesto akcija sudrebina ir Seimą.

2007 – 2008 metų mitinguose, streikuose ir kituose protesto akcijose LŠDPS sukviesti pedagogai dalyvavo ypač aktyviai prie LŠDPS pradėtų akcijų prisidėjus ir kitoms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms.

Solidarus profesinių sąjungų veikimas įgijo nuolatinio bendro darbo pobūdį sukūrus Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centrą, susidedantį iš LŠDPS, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, Lietuvos krikščioniškosios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“.

Po visuotinio streiko švietimo srities darbuotojų darbo užmokesčio reikalui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. 2008 metais pedagogų atlyginimai buvo keliami net tris kartus. Nuo sausio 1 d. pedagoginių darbuotojų darbo užmokestis buvo padidintas 15 procentų, nuo gegužės 1 d. – 10  procentų, o nuo 2008 m. rugsėji 1 d. – dar 15 procentų. Lyginant su 2007 metais, pedagogų algos per 2008 metus iš viso padidėjo 45,4 proc..

Mažinant 2009 metų valstybės biudžeto asignavimus pagal penkioliktosios Vyriausybės veiklos programoje numatytą Krizės įveikimo planą, planuoti asignavimai visų biudžetinių įstaigų darbuotojų  darbo užmokesčiui (išskyrus pedagoginius darbuotojus) buvo sumažinti 12 procentų. Nepaisant to, pedagoginių darbuotojų darbo užmokestis nuo 2009 m. sausio 1d. buvo padidintas dar 10 procentų. Tad švietimas  nuo 2008 m. iki  2009 m. pradžios  gavo net 1,2 milijardo litų daugiau.

Šių pasiekimų fone gana apgailėtinai atrodė valdžios aukščiausieji pareigūnai, kurie įnirtingai puolė streikuojančius. Tačiau galų gale turėjo atsistatydinti tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, buvo išjudinta ir premjero Gedimino Kirkilo kėdė.

Vis dėlto G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo priversta padidinti lėšas švietimui. Tai atsispindi ir šioje  mokinio krepšelio (MK)  kitimo statistikoje:

2006 m. – 1942 Lt.

2007 m. – 2333 Lt.

2008 m. – 2872 Lt.

2009 m. – 3887 Lt.

2010 m. – 3441 Lt.

2011 m. – 3310 Lt.

2012 m. – 3310 Lt.

Kaip matome, per trejus metus MK padidėjo dvigubai. Ir tai pasiekta spaudžiant profesinėms sąjungoms.

Beje, panašią švietimo finansavimo kreivę galima būtų nubrėžti remiantis statistikos duomenimis pagal išlaidų švietimui ir mokslui tenkantį procentą Lietuvos bendrajame vidaus produkte (BVP):

2007 m. – 5,23% BVP

2008 m. – 5,65% BVP

2009 m. – 6,76% BVP

2010 m. – 6,85% BVP

2011 m. – 5,85% BVP

Priminsiu, kad Europos Sąjunga (ES)  neleidžia skirti švietimui ir mokslui daugiau nei 6%  BVP, o ES šalių švietimui skiriamų lėšų vidurkis – 4,9%  BVP.

Taigi 2010-2012 metais pagrindinis LŠDPS rūpestis buvo sustabdyti darbo užmokesčio mažinimą, ir jis šiuo laikotarpiu nukentėjo mažiausiai. Labiausiai buvo karpomos kitos MK eilutės, skirtos pedagogų kvalifikacijai kelti, mokymo priemonėms, ūkio lėšos; buvo uždarinėjamos Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios kai kurios įstaigos ir t.t.

Beje,  MK pastaraisiais dvejais metais iš esmės  nebekinta, – jo mažinimą pavyko sustabdyti.

Pagrindiniai švietimo darbuotojų profesinių sąjungų rūpesčiai pastaruoju metu siejasi su šalies demografinėmis problemomis bei emigracija. Kasmet mokyklose sumažėjo po 20 tūkstančių ir daugiau vaikų. Mokytojai buvo verčiami (ir patys geranoriškai sutikdavo) išsidalyti sumažėjusi darbo krūvį, kad darbo užtektų visiems.*

Pedagogų darbo užmokesčio augimo raidoje pateikėme tik tuos procentus, skaičius, kurių dydis vienaip ar kitaip priklausė nuo LŠDPS pastangų ir veiksmų. Drįstu teigti, kad tai – kryptingai suplanuotų mūsų akcijų ir mūsų derybų su valdžios institucijomis rezultatai.

Tikiu, kad ir ateityje, siekdami geresnio pedagogų bei visų švietimo sistemos darbuotojų geresnio finansavimo (kaip ir spręsdami kitas bendras problemas) būsime visi kartu. Nors ir nemaža pasiekėme per 22 Nepriklausomybės metus, mums, švietimo darbuotojams, kaip ir kitiems šalies piliečiams, tebelieka aktualu įveikti savyje vergo bei prisitaikėlio „sindromą“, organizacijų  susiskaldymą. Tai būtina sąlyga siekiant ir ateityje atlaikyti galimą valdžios spaudimą, kad švietimui skiriamos lėšos  nebūtų mažesnės nei  ES nustatyta  6 procentų  nuo BVP norma.

Taigi tolesnė sėkmė užsitikrinant orų, pedagogų vaidmenį visuomenėje atitinkantį atlyginimą už darbą priklauso nuo mūsų visų pilietinės drąsos, aktyvumo ir vienybės.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos

pirmininkas dr. Aleksas Bružas