„Nigerija smerkia tą faktą, kad daugelio civilizuotomis laikomų valstybių – Jungtinių Tautų narių – piliečiai be menkiausios atjautos talpina nigeriečių el. pašto laiškus į el. šiukšlių aplankus, o vėliau ištrina. Kaip jūs tai vertinate? Būtų gražu, jei Jungtinės Tautos pasmerktų tokį elgesį“ (draugas socialiniame tinkle parodijuoja tam tikrą mąstyseną, itin populiarią Lietuvoje).
Labai gražu. O antraip – jokios pagarbos kitai nuomonei. Na, ką jūs sau galvojate – žmonės rašo laiškus, stengiasi, visas kepenis sudeda, o jūs juos tiesiai ten… Net gerai neperskaitę (Iš kur tada žinote, beje, ko tai verta? Kas jums suteikė teisę arogantiškai spręsti apie nigeriečių epistoliarinio žanro kokybę? Kokie išdidūs! O patys kai parašote, visi Nigerijos kaimai juokiasi). Taip, aišku, darote todėl, kad jie – nigeriečiai. Ir dar todėl, kad mano kitaip nei jūs. O dar kalbate apie toleranciją ir sakotės nesą rasistai! Tuoj knygas deginti pradėsite!
Jau pradedate. Pvz., vienas universiteto dėstytojas FB parašė panaudosiantis dviejų „dešiniosios minties“ (jie taip save vadina – tenekrinta „Nigerijos“ šešėlis visai dešiniajai minčiai) atstovų leidžiamą primityvų propagandinį žurnaliuką ekologiškai pagal paskirtį – šiukšliadėžės dugnui iškloti. „Dešinioji mintis“ (o ji – ilgaausė) nugirdo ir labai sunerimo, kad su lietuviais pačioje Lietuvoje nenutiktų taip, kaip su nigeriečiais Jungtinių Tautų narėse.
Koks siaubas, tik pagalvokite: du studentai triūsia, visą numerį prirašo (kreidiniame popieriuje, su spalvotais paveiksliukais; minties, tiesa, ten mažoka – sutilptų į penkis-šešis sakinius iš tūlo Ričardo Čekučio kažkada parengtų programinių nuostatų), neabejoja reprezentuoją pačią Alma Mater (įstoji į universitetą – ir pasijunti Universitetu), Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas juos remia, o štai ne visi dėstytojai pagarbiai skaityti teikiasi, ne visi… Būna, žinoma, tarp jų ir kultūringų asmenybių, kurios brandų „dešiniosios minties“ vaisių pasideda į sekciją po stiklu, šalia juostele dailiai perrišto Jono Pauliaus II atviruko. Kitos (mažiau kultūringos) asmenybės atviruko nei sekcijos, žinia, neturi, tačiau bent jau šalia Kanto ir Aristotelio tomų lentynoje įterpti tikrai galėtų. Mintį – šalia minties. O dabar – šiukšliadėžė!
Oponentus reikia gerbti. „Nigerietiško“ moraliai nokautuojančio SPAM‘ą gamintojai savo veiklą vertina labai rimtai, kaip „oponavimą“ nedešiniajai minčiai (neabejoja apskritai sugebantys kažkam oponuoti) ir todėl nuoširdžiai bei garsiai reikalauja pagarbos: „Imkite mane ir skaitykite! Ir tatai skaitydami permanykite (kol dar ne vėlu)! Perskaitę skaitykite dar kartą. Arba paplatinkite kitiems. Arba garbingai išsaugokite ateities kartoms“.
„Nigerietis“ yra oponentas, jis „turi nuomonę“, „kiekvieną nuomonę reikia gerbti“ (kažkur, „oponentui“ regis, taip yra parašyta), kiekvienas keiksmas (anot Algio-Greitai) yra „politinė satyra“, kiekvienas tekstas vertas skaitymo, kiekvienas tekstas vartotinas griežtai pagal autorių instrukcijas, joks tekstas nevertas šiukšliadėžės (išskyrus, žinoma, tekstus tų, kurie šaiposi iš beraštystės ir lyriško Tvarkos-Tiesos-Mėsos patoso), joks asmuo neturi teisės mesti ką panorėjęs šiukšliadėžėn – ar supratote? Kiekvienai šiukšliadėžei – po policininką (Tvarka bus, o Tiesos nepraris Gehenos nasrai). Palaukite metus kitus ir mes jums!
Na, skaudu „dešiniajai minčiai“, kad tolerancijos Lietuvoje mažoka, kad esama žmonių, kurie „ne viską toleruoja“, o juk reikėtų visiems veiksmams ir elgesio formoms tarti „tebūnie“, visoms mintims paploti, už visas partijas lygiai pabalsuoti, visas „nuomones“ laikyti lygiai pagrįstomis ir lygiai vertingomis, ir nieko nevertinti. Tarsi tie žmonės kada nors kur nors būtų pasižadėję „toleruoti viską“. Tarsi toleravimas per se reikštų neutralumą, pozicijos neturėjimą ir sprendimo galių suspendavimą. Arba pagarbą – suprastą specifine „dešiniosios minties“ prasme („aš jus gerbiu“ reiškia „žaviuosi jumis ir tyliu“). Turiu nuvilti: tokia „tolerancijos“ samprata egzistuoja tik „dešiniojoje mintyje“ ir nepatinka netgi jai pačiai.
O dabar įsivaizduokime dviejų profesorių pokalbį. Vienas ir sako: „Aš labai gerbiu jūsų nuomonę, profesoriau, bet vis dėlto manau, kad čia jūs klystate, nes a)…., b)…., c)…..“. Kitaip tariant, „Žinau jūsų kompetenciją (mes kolegos) šioje srityje, todėl neabejoju, kad turite ir daugiau solidžių argumentų savo pozicijai pagrįsti, tačiau tai, ką iki šiol išgirdau, manęs neįtikino, nes…..“. Pagarba čia yra. Ji nereiškia nei sutikimo, nei nekritinio santykio. Atvirkščiai, tai ta nuomonė, kurią išgirdus ryžtamasi verčiau patylėti, užuot taršius, yra negerbiama, nes ji nelaikoma verta aptarimo ir analizės. Ir gerai, kad negerbiama. Taip ir turi būti.
Nes – įsivaizduokime kitą pokalbį. Biochemijos profesoriaus ir tūlo Petro Gražulio (vardas jau seniai tapo bendriniu, bet vis tiek negražu rašyti mažosiomis). Apie biochemiją. Kuriame Gražulis ne tik dalyvauti lygiomis teisėmis veržiasi, bet dar ir paaiškinti profesoriui „kaip teisingai mąstyti“ nekantrauja. Profesorius kurį laiką šypsosi, o paskui, netekęs kantrybės, paprašo atjungti Gražuliui mikrofoną, kad netrukdytų. Štai tada Gražulis išreiškia sodrų nusivylimą profesoriaus išsilavinimu bei tolerancija.
Pagarba nuomonei? Pavyzdžiui nuomonei, kad, jei rytoj nuo dvyliktos iki trečios valandos Lietuvoje nebus suvalgyti lygiai septyni tūkstančiai aštuoniasdešimt trys cepelinai, tai vakare Balbieriškio traukinių stotį suplos meteoritas? Dėstomai rimtu įsakmiu tonu universiteto auditorijoje, konferencijų salėje ar Seimo posėdyje. Kažin, kuo pagarbos jai reikalavimas galėtų save pagrįsti? Gal intelektinėmis pastangomis ir laiku, sugaištu jos gamybai? Arba ją išsakiusio asmens socialiniais poreikiais? Ir kaip tokia „pagarba“ turėtų būti rodoma? Padėkojimu už informaciją ir skubiu patriotiniu cepelinų valgymu. Antraip jos reiškėjas tikrai piktinsis nebuvęs deramai pagerbtas.
Kalbant rimčiau, pagarba galima ne „nuomonei apskritai“, o tik nuomonei, tenkinančiai tam tikras formalias sąlygas – kai ją remiantys argumentai verti toje srityje kompetentingo (platesniuose kontekstuose – mąstančio, racionalaus, išsilavinusio) žmogaus kritinio dėmesio; kai jos reiškėjas sugeba atsiminti, ką pats sakė, girdi, ką sako kiti, žino, kas yra loginės klaidos ir nori kažką išsiaiškinti, užuot apreiškęs Tiesą. Arba, kita prasme, pagarba nuomonei būtų principinė etinė ir politinė nuostata, atsirandanti pripažįstant kitam asmeniui minties laisvę ir – įstatymų numatytose ribose – jos viešą raišką.
Abiem atvejais, pagarba iš tiesų rodoma ne pačiai nuomonei, o asmens autonomijai arba konkrečios nuomonės teorinei-poleminei vertei. Kai pagarbos objektu tampa pati nuomonė kaip tokia, ji liaujasi buvusi nuomone ir virsta dogma ar įstatymu, t.y. iš mąstymo erdvės persikelia į adoravimo-paklusimo lygmenį. O kartais tas pagarbos reikalaujantis verbalinis produktas tėra mąstymo veiklą imituojantis SPAM‘as. Su kuriuo niekas nediskutuoja. Nors… būna juk žmonių, kurie perskaito ir „nigeriečiams“ atsako. Kartais taip pramogaujama („nigeriečiai“, savo ruožtu, neabejoja: „užkibo“). O kartais ir tikrai „užkimbama“ – štai tada jų („nigeriečių“) nuomonė susilaukia pagarbos ir suvartojama pagal autorių numatytą paskirtį. O geriau patektų šiukšliadėžėn.
