Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) pateikė rekomendacijų mokykloms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams projektą, kuriame siūlo įteisinti galimybę mokytojams pakeisti mokinio sėdėjimo vietą, iškviesti mokyklos vadovą ar jo įgaliotą atstovą, patikrinti mokinio daiktus ar prieš jį panaudoti pagrįstus fizinius veiksmus. Teigiama, kad bet kokia fizinės jėgos panaudojimo ar fizinio ryšio su mokiniu galimybė bus griežtai reglamentuota, todėl smurto naudojimas siekiant paprasčiausiai nubausti prasižengusį moksleivį nebus leidžiamas. Fizinių veiksmų (tai gali būti stovėjimas tarp dviejų konfliktuojančių mokinių, stovėjimas prieš mokinį, vedimas paėmus už rankos, mokinio veiksmų apribojimas) galima bus imtis tik sprendžiant konfliktines ar pavojingas situacijas tarp mokinių, mokinių ir mokytojų, mokinių ir kitų mokyklos bendruomenės narių. Kartu tikimasi, kad šios, iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamos, priemonės įteisinimas padrąsins mokytojus ryžtingiau imtis veiksmų sprendžiant kritines situacijas, nes esą pagal šiuo metu įtvirtintą tvarką mokytojai neretai nežino kaip arba, nenorėdami būti apkaltinti vaiko teisių pažeidimu, bijo kištis į su nepilnamečiais susijusius smurtinio pobūdžio konfliktus.
Mokytojai jaučiasi bejėgiai
Nors, pasak ŠMM, šiuo metu projektas atiduotas svarstyti švietimo bendruomenei, mokytojai teigia apie jį kol kas beveik nieko nežiną, kad galėtų įvertinti jo potencialią naudą. Tačiau pripažįsta, kad leidimo vartoti fizinę jėgą įtvirtinimas galėtų bent minimaliai sudrausminti visiškai neklausančius mokinius, tik esą būtina apibrėžti ribas, nes absoliučios fizinės jėgos naudojimo galimybės mokytojas turėti irgi negali.
„Drausmė yra didžiausia problema mokykloje. Mokiniai atvirai ignoruoja mokytojo kalbas ar sudrausminimus ir iš tiesų mokytojas negali imtis jokių priemonių prieš juos“, – atviravo Nerijus Danatauskas, fizikos mokytojas iš Vilniaus. Pasak jo, jei mokiniai neklauso, jis iš pradžių persodina juos į kitą suolą arba liepia perrašinėti kokias nors taisykles po keliolika kartų. Tačiau pasitaiko atvejų, kai tenka sugriebti už rankos ar pečių ir jėga persodinti ar nutempti pas socialinį pedagogą. Tačiau net ir šios priemonės ne visada padeda. „Pavyzdys – visiškai neklausantis penktokas. Liepi sėdėti tyliai – neklauso, liepi ateiti prie lentos – neklauso, liepi rašyti – neklauso. Per vieną pamoką išbėgo iš klasės, tai po visą mokyklą gaudžiau. Vaikas išbėgo į gatvę ir nebepagavau. Jei vaikui kas atsitiktų, visa atsakomybė tektų mokyklai ir pedagogams. Kitoje pamokoje vyresnis mokinys iš antro aukšto pro langą iššoko. Aišku, jei pavyksta pagauti, per prievartą tempiu pas socialinę pedagogę, bet iš tiesų daugiau nieko padaryti negaliu. Vaikai nebebijo nieko, nes žino, kad nieko jiems padaryti negali.“ Tiesa, Nerijus pripažino, kad vyrams mokytojams truputį paprasčiau – vyriško griežto tono mokiniai dar kartais išsigąsta, o mokytojoms moterims mokykloje apskritai ne pyragai.
Agresyvumą sustiprina įžūlumas
Vaikai nebebijo nieko, nes žino, kad nieko jiems padaryti negali.
Nerijus Danatauskas
Tam iš esmės pritarė ir geografijos mokytoja Natalija Meridauskienė. Pasak jos, tokių atvejų, kai tenka sudrausminti, išskirti besimušančius moksleivius ar net sugriebti smurtaujantį mokinį, kad šis nesužalotų bendramokslių, pasitaiko: „Man pačiai šitaip drausminti neteko, tačiau kolegos kelis kartus buvo pavartoję fizinę jėgą, nes buvo kilusi rimta grėsmė, kad kitas moksleivis bus sužalotas.“ Pasak jos, minėto projekto įteisinimas galbūt įvestų didesnę drausmę mokykloje, būtų mažiau smurto tarp mokinių ir galbūt būtų saugiau visiems moksleiviams. „Jei tokia tvarka būtų įteisinta ir mokiniai žinotų, kad mokytojas, ypač vyras, turi teisę prireikus pavartoti fizinę jėgą prieš jų agresiją, dalis tikrai taptų paklusnesni ar susilaikytų nuo smurto prieš bendramokslius bei mokytojus. Deja, šiuo metu padėtis yra kiek kitokia. Kai kurie mokiniai yra ne tik agresyvūs, bet dar ir įžūlūs, savo smurto protrūkius dangstantys teisėmis ir atsakomybės vengimu“, – padėtį apibūdino pašnekovė.
Problemą mato kitur
Nors mokinių tėvai neretai pripažįsta, kad moksleiviai tampa sunkiau kontroliuojami, todėl mokykloje esą iškyla didesnis smurtaujančių ar kitaip grėsmę aplinkiniams keliančių mokinių pavojus, tačiau jie atkreipia dėmesį, kad kritinės ar smurtinės situacijos neretai susidaro ir dėl pačių mokytojų kaltės arba apskritai ydingos švietimo sistemos. „Apie fizinio smurto panaudojimą prieš mokinius kokių nors žinių girdėti neteko. Tačiau man žinoma apie dažnėjantį psichologinį smurtą, ir ne tik mokinių. Kartais ir patys mokytojai pasišaipo iš kurio nors lėtesnio arba silpnesnį rezultatą parodžiusio mokinio. Be to, jei tėvai iš vaikų girdi, kad kuris moksleivis nepagarbiai elgiasi su kitu mokiniu, neabejoju, kad apie tai žino ir mokytojai. Jų įsikišimas į psichologinio smurto mažinimą taip pat yra būtinas, ir tas įsikišimas jokiais būdais negali būti traktuojamas kaip smurtas“, – savo žiniomis dalijosi dviejų vaikų tėvas Danielius Lineriauskas. Pasak jo, smurto fizine jėga nesutramdysi, o ir jėgos panaudojimo nepilnamečių atžvilgiu toleruoti nevalia, todėl jis siūlytų problemą spręsti kitaip. „Naudokime paprastą nuo senų laikų žinomą priemonę – „skaldyk ir valdyk“. Mokytojai arba mokytojų bendruomenė turi turėti pakankamai galios ir įrankių nesukurti galimybių potencialiems smurtautojams burtis į grupes. Taip pat tam tikrą smurto būdą linkusį naudoti mokinį (mokinę) nukreipti į veiklą, kur jis (ji) galėtų savo agresiją, pyktį ar smurtą nukreipti teigiama linkme. Ir svarbiausia mokyklų vadovybė privalo turėti gana aiškią laikyseną ir teisėsaugos bei švietimo sistemos palaikymą – nei mokytojai, nei mokiniai neturi toleruoti smurto“, – teigė pašnekovas.
Savaitraštis „Atgimimas”
