Antrasis reikalavimas
• Pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, kurioje būtų nurodytos konkrečios datos ir dydžiai. Pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc,
Visi šiuo metu labai daug kalba apie pinigus. Oficialieji valdžios atstovai tik apie juos ir kalba. Kaltina mus, kad norime atimti lėšas tai iš vienos socialinės grupės, tai iš kitos, norime sužlugdyti ekonomiką, sustabdyti šalies gyvenimą, reikalaujame išskirtinių teisių ir panašiai. Įdomus faktas – net pristatymuose Vyriausybėje, oficialiuose spaudos pranešimuose ilgai buvo kalbama apie mistinius ir visiškai nerealius tris šimtus milijonų, tačiau kai tik sėdo specialistai skaičiuoti, paaiškėjo, kad tie skaičiai, kaip ir visi kiti iki šiol girdėti argumentai, kodėl mūsų reikalavimų neįmanoma įvykdyti, išnyko kaip muilo burbulas. Taip tiesiog paraibuliavo, sumirgėjo kaip pigus blizgutis, skirtas masiniam vartojimui, ir išnyko. Nes nebuvo jokių skaičiavimų, jokių racionalių siūlymų. Buvo bandymas manipuliuoti skaičiais, statistikomis, dėl infliacijos poveikio besikeičiančiais atlyginimais, artėjančia (kiek teko kalbėti su specialistais, į visišką skurdą nustumsiančia) mokesčių reforma. O juk mes prašome ne iš karto tos visos sumos, mes norime derėtis dėl ,,darbo užmokesčio programos, kurioje būtų nurodytos konkrečios datos ir dydžiai.‘‘ Tai yra, kad būtų ne tušti pažadai, o konkretus dokumentas, įpareigojantis valstybę neapgauti savo piliečių. Kodėl tokios svarbios lėšos? Ar tikrai mes ką nors iš ko nors norime atimti? Be abejo ne. Tai patvirtino ir pakviesti garbiausi šalies ekonomistai, kurių pavardžių čia nenoriu minėti, kad nebūčiau apkaltinta politikavimu. Savo skaičiavimus jie oficialiai irgi paviešino. Šitie gerokai per dideli skaičiai – tai pats populiariausias būdas sukiršinti visuomenę, demonizuoti mokytojus ir diskredituoti tą Dovydo ir Galijoto kovą, į kurią pakilome. Bet žadėjau kalbėti ne apie pinigus, o apie vaikus. Kodėl lėšos vis dėlto svarbios?
Todėl, kad be jų neįmanoma padaryti jokių realių pokyčių. Galima imituoti (taip ir atsitiko su etatinio darbo užmokesčio įvedimu), galima šiek tiek kosmetiškai pataisyti (tai daoma ne metai ir ne dveji). Bet realių pokyčių nebus. Tiksliau, jie bus – po 10 -15 metų mes turėsime uždaryti dalį mokyklų dėl to, kad nebebus kas jose dirba. Ir darželius dėl tos pačios priežasties turėsime uždaryti. Tai jeigu jums atrodo, kad dabar tos 2-3 savaitės yra baisu, tai įstatymai ir priimami reformų sprendimai veda šalį būtent į tokį masinį chaosą. Nejaugi jūs galvojate, kad mokytojai taip atkakliai kovotų dėl 20 -100 eurų? Kad dėl tokios sumos iškęstų tai, kas dabar vyksta? Juk čia žūtbūtinė kova, kad tie dabar į darželius ar pradines mokyklas kelias savaites neinantys vaikai išvis turėtų kur vėliau lavintis. Galvojate, tai nerealu, tai manipuliavimas skaičiais? Gerai, pateiksiu faktus, paimtus iš Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitos, pateiktos 2018 m.: ,,Ikimokyklinio ugdymo programą vykdančiose ugdymo įstaigose 30-40 metų amžiaus auklėtojų dalis kasmet mažėja. Paskelbus konkursą eiti auklėtojo pareigas, į 40 procentų įstaigų atėjo tik po vieną kandidatą, o paskelbus konkursą vadovo pareigoms, po vieną kandidatą atėjo 13 proc. įstaigų. Apie 8,4 proc. auklėtojų nurodė, kad planuoja išeiti iš darbo.‘‘ 2017 m. apie pusė IU auklėtojų vyresni kaip 50 metų. Savivaldybės nuogąstavo, kad po 3-5 metų jų trūkumas gali pasiekti kritinę ribą (visi duomenys iš Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitos). Panaši situacija ir valstybės mokyklose (buvusi ministrė J.Petrauskienė viename iš interviu pateikė tokius skaičius, bet nesuformulavo išvadų). O dabar paskaičiuokite, kada tie likę specialistai išeis į pensiją? Ar yra natūralus atsinaujinimas? Patys puikiai žinote, kad ne. Jauni motyvuoti žmonės nepageidauja tapti pedagogais, todėl dabar esantį mokytojų trūkumą dar galima kompensuoti kosmetiniais pokyčiais, tačiau po dešimtmečio padėtis taps visai nevaldoma ir tie streiko sukelti nepatogumai gali atrodyti kaip siekiamybė ar išsigelbėjimas – kad dirbtų nors dalis ugdymo įstaigų. O kodėl visuomenei tai nepaaiškinama? Todėl, kad po 10-15 metų valdantieji jau bus praeitis, o po jų – nors ir tvanas. Panašu, kad tas tvanas artėja, bet mes neturime jokio Nojaus laivo. Tarp priežasčių, kurios skatintų jaunus žmones pasirinkti pedagoginį darbą, dominuoja didesnis atlyginimas. Todėl net tada, kai mes reikalavimuose kalbame apie didesnius atlyginimus, mes kalbame ne tiek apie save, kiek apie švietimo ateitį, apie tai, kad ugdymo įstaigose išvis būtų kas dirba, kad darželiai ir mokyklos būtų ne tik vaikus į savo patalpas įsileidžiančiomis erdvėmis, bet kad ugdymo, lavinimo procesas būtų organizuojamas kokybiškai ir sklandžiai. Be abejo, šitie mūsų prašymai nepadėtų išspręsti visų problemų, tam reikia partijų nacionalinio susitarimo, tačiau jei visai ignoruosime situaciją, tai leisime laikinai ateinantiems politikams sugriauti ir tai, kas dar yra likę gero.
Apibendrinimas:
• Prašome ne iš karto visos sumos, kuri yra gerokai mažesnė nei dabar pateikiama ŠMM, mes norime derėtis dėl ,,darbo užmokesčio programos, kurioje būtų nurodytos konkrečios datos ir dydžiai.‘‘ Tai yra, kad būtų ne tušti pažadai, o konkretus dokumentas, įpareigojantis valstybę neapgauti savo piliečių
• Jeigu nesikeis finansavimo tvarka, pokyčiai bus – po 10 -15 metų – turėsime uždaryti dalį mokyklų ir darželių dėl to, kad nebebus kas juose dirba.
• Todėl net tada, kai mes reikalavimuose kalbame apie didesnius atlyginimus, mes kalbame ne tiek apie save, kiek apie švietimo ateitį, apie tai, kad išvis būtų kas dirba, kad darželiai ir mokyklos išliktų ne tik į savo patalpas įsileidžiančiomis erdvėmis, o ugdymo, lavinimo procesą organizuojančiomis įstaigomis.
Laukite tęsinio
Lilija Bručkienė
