Antra vertus, ne su švietimu susijusias ugdymo įstaigų funkcijas perėmus į verslininkų rankas, neišvengiamai nukenčia ir vaikų ugdymas. Štai kultūrinei, meninei, pažintinei, sportinei, kūrybinei, praktinei, prevencinei ir kitai veiklai, kurią rekomenduojama atlikti ne mokykloje, o kitose edukacinėse aplinkose, per mokslo metus skiriama 10 mokymosi dienų. Tačiau šiuo metu rajono mokytojai rengia dviem trečdaliais mažiau ekskursijų. Ar manote, kad jie tai daro dėl išradingumo stokos?
O kaip pasodinti į suolą alkaną pradinuką ir priversti jį imtis darbo, jei pilvas gurgia? Jeigu kuris vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepritampa prie klasės, tada pusryčiai ir sotūs pietūs tampa pirma ir pagrindine sėkmingo ugdymosi prielaida.
Tačiau savivaldybei ir to dar maža. Kadangi jau visi „ne ugdymo“ procesai privatizuoti arba rezervuoti privatizacijai, imamasi jau ir ugdymo reikalų. Tiesa, kol kas neformalaus ugdymo, kuris iš esmės yra pagrindas formaliajam švietimui ir apskritai prielaida formuotis brandžiai, išprususiai asmenybei.
Tai, kas neatsiperka – antroje vietoje
Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad neformalaus švietimo įstaigoms – meno mokykloms bei sporto centrui buvo nuleistas toks kuklus biudžetas, jog paskaičiavus išeina, kad algų darbuotojai negaus pustrečio šių metų mėnesio. Jau kartą nuskriausti krizės, visus taupymo rezervus išsėmę 2009 m. bei darbuotojams mokėdami minimaliausiu leistinu tarifu, mokyklų vadovai nebežino, kaip suktis.
Akivaizdu, kad neformalus švietimas valdantiesiems yra antraeilis, nelabai svarbus dalykas.
Negavus pakankamai lėšų vienintelis taupymo būdas nuo rugsėjo bus ugdymo turinio mažinimas. Jeigu vaikas dabar, pvz., kokiu nors instrumentu į meno mokyklą groti ateina du kartus per savaitę, tai tada ateis tik vieną. Mokytojai, ypač tie, kurie rengia vaikus konkursams, jie jau dabar dirba dvigubai, tad dar labiau sumažinus pedagogai, matyt, dirbs iš viso už dyką. Kitur mokytojams gali tekti išeiti nemokamų atostogų (kas, beje, jau tapo norma ugdymo įstaigų valytojoms, virėjoms ir kitiems aplinkos darbuotojams). O kur dar lėšos mokykloms remontuoti, ugdymo priemonėms, instrumentams? Bet kokiu atveju nukentės vaikai.
Tačiau kur garantijos, kad šiemet šiaip ne taip išgyvenę, kitiems metams negaus dar mažesnio biudžeto. Juk trūksta. Visiems trūksta. O kam investuoti ten, kur švietimas, kultūra, kur „neatsiperka“?
Neformalus ugdymas niekada nebus ta sritis, kuri atsipirktų pinigine išraiška. Brandžios demokratijos šalys kaip tik investuoja į tai, kad vaikas būtų ugdomas visapusiškai nuo mažens ir po to sąmoningai eitų per gyvenimą ir prisidėtų prie savo šalies gerovės. Pas mus priešingai – geriau sutaupykime dabar, užmeskime ugdymą, neįvertinant to, kad vėliau valstybė turės visai kartai mokėti pašalpas.
Kaip tai atsilieps visai kartai?
Nors dabar valdininkai dievagojasi, kad problema „vienaip ar kitaip“ bus išspręsta, bet ar ištesės pažadą, parodys greita ateitis. Ir nereikia sakyti, kad vaikai nenukentės, kad nepatenkinti viskuo neva vien mokytojai. Vežiojimo tvarkos pakeitimas aiškiai parodė, kas liko nuskriausti. Dabar nukenčia tėvų kišenės ir nervai, o vėliau pamatysime ir karčius vaisius, kai visa karta, kurios ugdymas, lavinimas ir pažintinė veikla buvo apribota, išeis į gyvenimą. Juk pusė mūsų rajono vaikų pasaulio šiek tiek pamato tik mokyklos dėka.
Apkarpius popamokinį ugdymą rezultatų greit irgi nepajusime, vėlgi tik tėvams bus rūpestis, kas užsiims ir ugdys jų vaikus, kai jie visą dieną dirba. O po kokių dešimties metų prognozės gali būti labai liūdnos. Juk neformalaus ugdymo mokyklose vaikai ne tiktai išmokomi paišyti, šokti, groti instrumentu ar įvaldyti kokią sporto šaką. Čia jie lavinami visapusiškai: motorika, mąstymas, atmintis, ištvermė, valia.
Bendrojo lavinimo mokyklose taip pat liko labai nedaug būrelių, mat reikia „mažintis“, kad išliktum. Štai „Santarvės“ pradinėje mokykloje iš anksčiau buvusių 20 būrelių šiais metais liko tik du: teatras ir sportas. Pradinukus tenka išlydėti namo po penktos ar šeštos pamokos. Kur jie eidami namo pakeliui užsuka, galima tik spėlioti. Žinoma, Zarasai – ne Vilnius ir ne Kaunas, čia pavojai vaikų netyko iš už kiekvieno kampo, čia ir apie narkotikus jie gal dar nėra girdėję, tačiau kiek truks, kol mūsų mažieji ras būdų savarankiškai „ugdytis“.
Bendruomenės spaudimas valdžiai nemažės
Nepaisant to, rajono valdžia, priimdama svarbius bendruomenės ateičiai sprendimus, vis labiau ir labiau tolsta nuo žmonių. Jei anksčiau įstaigų biudžetų aptarti buvo kviečiami nors jų vadovai, tai dabar tie vargani skaičiai tiesiog nuleidžiami ir gyvenkite kaip išmanot. Apie diskusijas su bendruomene net kalba neina. Jeigu merui atrodo, kad jis „bendrauja“ su žmonėmis kalbėdamas jiems iš video įrašo, tai jis labai klysta. Toks bendravimas žeidžia gal net labiau nei bendravimo imitacija.
Tačiau Zarasų bendruomenė pažadais seniai netiki ir nesitaikstys su primetamais žalingais sprendimais. Jei nepadės trumpųjų telefono žinučių ataka (gegužės 25 d. visi zarasiškiai buvo kviečiami merui ir valdančiosios koalicijos tarybos nariams siųsti įvairius tekstus sms žinutėmis taip kviečiant dialogui), pilietiškumo pamoka centrinėje Zarasų aikštėje gegužės 30 d. ir valdantieji nepripažins ir neištaisys padarytų klaidų, imsimės ir kitų priemonių.
Atrodo, kad vieno išbandymo trumposiomis žinutėmis valdantieji jau neatlaikė. Siuntinėję sms’us ir organizavę akciją pradėti persekioti, jiems buvo grasinama ikiteisminiais tyrimais, vaikai tardomi išduoti, kas liepė jiems prisidėti prie akcijos, į mokyklas mestas patikrinimo desantas.
Dažnai valdžios atstovų esame kaltinami, neva mes išsigalvojame nebūtų dalykų. Jei kur nors ir išsprūsta teisybės neatitinkančios interpretacijos, tai tik dėl informacijos trūkumo, nes jūs mus ignoruojate, išsisukinėjate nuo dialogo ir primetate sprendimus, kurie paliečia jautriausią vietą – mūsų vaikus.
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokytojas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Andrius Navickas
