Daug metų Šiaulių universitete būsimus mokytojus rengusi docentė daktarė Irena Ramaneckienė teigia: „Jei mokykla neturi vaikų, tai reikia susimąstyti. Gal verta tokiai mokyklai leisti nunykti, o gerai dirbančioms – toliau dirbti?“
Gerai dirbančios mokyklos pavyzdžiu daktarė I. Ramaneckienė laiko Centro pradinę, kuriai net mieste mažėjant vaikų skaičiui niekada nekilo problemų sukomplektuoti klases.
Ir docentė gerai dirbančia, vaikų tėvams patrauklia mokykla, kitaip nei miesto Švietimo skyrius, kuris ugdomajam darbui skiria ketvirtąją vietą vertinime po mokyklos pastato, mokinio krepšelio, kvadratinių metrų apšildymo ir viso kito, vadina tą, kurioje yra geri mokytojai, kurioje vaikas ir ugdomas, ir jaučiasi saugus.
„Centro pradinė mokykla atitinka savo pavadinimą ne todėl, kad miesto centre yra – ji pirmiausia yra Šiaulių centras metodiniu-ugdomuoju požiūriu, nes gražiai skleidžia savo patirtį ir sugeba sutelkti visas miesto mokytojų pajėgas. Stebėtina, kad čia konferencijose dalyvauja apie pusantro šimto mokytojų ne tik iš mažesnių miestelių, bet ir iš Vilniaus, Klaipėdos, – įvardija mokyklos pedagogų kolektyvo lygį Irena Ramaneckienė. – Tai ir Šiaurės Lietuvai metodinis centras, kuris žinomas Lietuvoje. O kiek pasaulio šalių pedagogų čia atvažiuoja pagal tarptautinius projektus. Tam privaloma turėti ką parodyti: neapsijuoksi prieš japonus tuščia klase ir nevykusia pamoka.“
Vertina docentė I. Ramaneckienė ir Centro pradinės mokyklos gerą pagarbią atmosferą mokytojams, mokiniams ir jų tėvams – čia kiekvienas jaučiasi šio didelio kolektyvo dalimi, todėl net mokydamiesi aukštesnėse klasėse kitose mokyklose vaikai ateina pabendrauti, padėkoti savo mokytojams.
„Aišku, į penktąją klasę iš Centro pradinės atėjęs mokinys nebūtinai turi būti pirmūnas, – sako daktarė I. Ramaneckienė. – Juk čia priimami vaikai nėra atsijojami testais, todėl reikėtų klausti, koks jis būtų, jei būtų mokęsis kitoje mokykloje, jei tokios meilės, dėmesio nebūtų sulaukęs.
Tie, kurie planuoja pradinių mokyklų uždarymą, kurie tik sienas apžiūri, suskaičiuoja vaikus ir kiek mokytojams reikia sumokėti, turėtų matyti, kad mokykla dirba daugiau negu tik ugdo vaikus“.
Apie tiek Centro, tiek kitų pradinių mokyklų prijungimą prie pagrindinių daktarė Irena Ramaneckienė nenori net girdėti, nes puikiai prisimena, kaip universiteto Edukologijos fakultete prieš kelerius metus katedras jungė – iš pradžių Matematikos su Lietuvių kalbos, vėliau prijungė dailininkus, muzikus ir gamtininkus: „Kolektyvas didelis, bet taip ir liko – čia matematikai, čia lituanistai, čia gamtininkai… Tas bus ir su mokyklomis: kol viskas susigulės, susitvarkys, turės pasikeisti mokytojų ir vaikų kartos“.
Ne dėl pastato tėvai vaikams pasirenka mokyklą
Kraipo galvą ir Centro pradinės mokyklos direktorius Edmundas Valuckas, ar nepaprasčiau būtų ne aukoti pradines mokyklas, o palaukti „natūralios atrankos“: juolab kad pagal tą patį Švietimo skyriaus modelį kai kurios pagrindinės mokyklos ir gimnazijos turi žemesnį indeksą nei pradinės. Juk indeksuotas šildomas plotas, tenkantis vienam mokiniui, mokinių skaičiaus klasėse vidurkis, lėšos – tai, kas ne mokyklos valioje.
Jei mokyklos išlikimą lemia jos renovacija, tai ir Centro pradinė mokykla prieš kelerius metus buvo pateikusi projektą langams, durims, visam kitam keisti ir net renovuojamų pradinių mokyklų sąraše buvo atsidūrusi antrojoje vietoje, bet dabar ir to sąrašo nebelikę, ir vilčių, kad projektas kada nors bus įgyvendintas. Tačiau tas faktas, kad mokykla nesuremontuota, kad nėra sporto aikštyno, nesumažina norinčiųjų, jog jų vaikai mokytųsi būtent Centro pradinėje, skaičiaus – jau faktiškai sukomplektuotos trys pirmokų klasės, nors kol kas mokyklai leista formuoti tik dvi.
Direktoriaus E. Valucko, jo pavaduotojos Irenos Bendžiuvienės ir metodinės tarybos pirmininkės Danutės Gvergždienės nuomone, tėvai nori, kad vaikai mokytųsi šioje mokykloje, nes čia jie jaučiasi saugūs, nes čia mokosi ar mokėsi jų vyresnieji broliai ar seserys, kad mokykla būtų populiari, nereikia net specialios reklamos – žinia apie ją eina iš lūpų į lūpas.
Tiek tėvai, tiek mokiniai labai vertina stabilų ir kūrybingą pedagogų kolektyvą, ir vaikų ugdymą pagal tarptautinio projekto „Gera pradžia“ (Step by Step) metodiką. Be abejo, didelės reikšmės būtent Centro mokyklos pasirinkimui turi ir šios mokymo įstaigos geografinė padėtis: mokiniai po pamokų saugiai patys, nelydimi tėvų, gali nueiti į muzikos, dainavimo mokyklas, šokių studijas ir kitas vaikų ugdymo įstaigas. Po užsiėmimų vaikai gali sugrįžti į mokyklą, kad palauktų savo tėvų darbo dienos pabaigos.
Tad akivaizdu, kad ne renovuotas pastatas nulemia Centro pradinėje mokykloje mokinių skaičių, tai lemia visa ugdomoji, ir ne tik mokyklos veikla. Mokyklos direktorius karčiai šypsosi: jei ne nuolatinė grėsmė būti uždarytiems, tai per tuos penkerius metus bent vieno mokyklos korpuso langai jau būtų pakeisti, nes ir tėvai siūlė, ir po du procentus savo mokesčių aktyviai aukojo.
Mokyklų optimizacija – ne vaiko naudai
Pradinių mokyklų Šiauliuose krikštamote vadinama, nes jai dirbant miesto Švietimo skyriaus vedėja buvo nuspręsta ištuštėjusius darželio pastatus pritaikyti pradinukams, profesorė Giedrė Čepaitienė sako, kad prieš aštuoniolika metų ši idėja buvo sutikta gan priešiškai, tačiau jau po poros metų tiek mokytojai, tiek pradinukų tėvai ėmė džiūgauti, kad vaikai, atėję iš darželių į pradines mokyklas, tarp bendraamžių daug lengviau adaptuojasi.
„Manau, kad pradinės mokyklos turėtų gyvuoti. Suprantu, kad kai vaikų skaičius mažėja, pastatų išlaikymas yra labai brangus, optimizacija yra bėdos politika ne vaiko naudai, – sako profesorė Giedrė Čepaitienė. – Su pedagogika, su socializacija, su vaiko interesais tai neturi nieko bendra. Tai vyksta iš bėdnystės arba iš nemokėjimo tvarkytis su pinigais.“
Profesorės nuomone, reikėtų ieškoti kitokių sprendimo būdų, nes atsiradus dar daugiau tuščių pastatų vargu ar kas išloš, jei nėra nuspręsta, kam jie bus panaudoti.
Vienas iš sprendimų galėtų būti – kurti priešmokyklines klases didesnėse pagrindinėse mokyklose ir taip atlaisvinti vietas lopšeliuose-darželiuose.
Politikai privalo nuspręsti kuo greičiau
Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė sako, kad dar nenuspręsta naikinti ar jungti pradinių mokyklų – tik 2009 metais pristatyti darbo grupės siūlymai palaipsniui integruoti pradines mokyklas į pagrindines.
„Dar nėra jokio sprendimo, nes išplėstiniame Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdyje kalbėjome, kad jei pradines mokyklas ar jų dalį paliekame, reikia mažinti pagrindinių skaičių, – sako Švietimo skyriaus vedėja. – Dabar turi nuspręsti politikai, ką palieka, sujungia ar prijungia. Ir prieš šį rugsėjį nebus nuspręsta, nes klasių komplektavimas jau baigiasi. Visi judesiai turėtų prasidėti kitais mokslo metais ir kuo anksčiau prasidės, ir kuo anksčiau visi žinos, kad tai ar tai planuojama daryti, tuo visiems bus geriau.“
Vadinasi, vienoks ar kitoks politikų sprendimas užtikrins, kad likusiose mokyklose jau užteks krepšelio lėšų ugdymo procesui. Tačiau lieka atviras klausimas, koks viso šio skausmingo proceso ekonominis efektas, juolab kad mieste atsiras dar daugiau tuščių nenaudojamų pastatų.
Į tai taip pat turėtų atsižvelgti miesto politikai – pasak darbo grupės, kurios tikslas išsiaiškinti galimybes panaudoti atsilaisvinančius pastatus, vadovo Savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus, tuščio vidutinio mokyklos pastato išlaikymas per metus kainuoja 300 tūkstančių litų!
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių naujienos
