Jau seniai kas besukėlė tokią nuomonių audrą, kaip LŠDPS kreipimasis su prašymu trumpinti mokslo metus iki birželio 10 d. Klausimai dėl ilgesnių/trumpesnių mokslo metų vėl grįžta į švietimo bendruomenei neabejingų žmonių dėmesio centrą. Ir tai gerai, nes susiklosčiusi situacija netenkina beveik nieko. Norėtųsi atkreipti dėmesį į kelis aspektus, kurie išryškėjo vienai ar kitai grupei bandant apginti savo poziciją ir dalyvauti polemikoje.
Daliai tėvų siūlymas sutrumpinti mokslo metus iki birželio 10 d. sukėlė daug neigiamų emocijų, nes dabar yra kur palikti savo atžalas, kol jie patys dirba. Bet tą procesą būtų galima traktuoti kaip vaikų pasaugojimą/palinksminimą/bandymą kuo nors užimti – priklausomai nuo dienos, oro sąlygų, gyvenamosios vietos ir daugelio kitų niuansų. Tačiau jeigu kas turi lūkesčių dėl kokybiško ugdymo, tada tenka nuvilti – dėl tam tikrų išorinių aplinkybių tai beveik neįmanoma.
,,Tačiau jeigu kas turi lūkesčių dėl kokybiško ugdymo, tada tenka nuvilti – dėl tam tikrų išorinių aplinkybių tai beveik neįmanoma.”
Neįmanoma, nes birželio mėnesį dėl VBE sesijos kai kuriose gimnazijose mokiniai įeis į patalpas labai retai (centruose – ugdymo įstaigose – turi būti organizuota virš 60 egzaminų); neįmanoma, nes regionuose kitų netradicinių erdvių mokymuisi beveik nėra, o esančiose visi netelpa; neįmanoma, nes dalis mokytojų tuo pačiu metu dirba ir VBE vykdytojais, vertintojais; neįmanoma, nes ten, kur nėra kondicionierių, oro temperatūra kartais viršija ir sveiko proto ribas (atidaros durys ir langai patalpas atvėsina „tik“ iki +32 ar net daugiau laipsnių); neįmanoma, nes vyresnių klasių mokiniai patys pradeda dirbti arba atostogauti, o jų pamokas tėvai pateisina (arba ne) – žodžiu, didžiojoje dalyje šalies mokyklų neįmanoma, nes tam nesudaromos sąlygos. Ir net patirtinis ugdymas, į kurį atsigręžiama kaip į panacėją, kai kur darosi nebeįmanomas, nes mokytojai neturi kada ir kaip jį vykdyti.
Bet pabandykime tėvelius suprasti – jiems gali atrodyti, kad peradresavus rūpesčius dėl vaikų mokyklai visa kita nebeturi jokios reikšmės. Kur norite, ten tuos mokinius ir dėkite, ką norite, tą su jais ir darykite. Birželis – mokyklos atsakomybė.
Kita labai akivaizdi opozicija susiformavo tarp mokytojų-praktikų, kurie į tą beprotišką sizifišką darbą yra įsisukę, ir politikų, švietimo teoretikų, vadinamųjų ekspertų, kurie į procesus žiūri iš teorinių aukštumų, iš anksto žinodami, kaip turi būti.
Unė Kaunaitė, išsakydama savo poziciją, teigia, kad: „Išplatintame tekste be jokio pagrindimo teigiama, kad pailginti mokslo metai nedavė trokštamų rezultatų. Remiantis kuo? Kitoje pusėje yra ne vienas didelio masto tyrimas, rodantis, kad per ilgas vasaros atostogas mokiniai praranda nemažą dalį to, ką išmoksta.“ Prelegentės teiginyje minimi tyrimai apie ilgų atostogų poveikį turbūt atlikti kitose šalyse ir nieko neužsimenama apie tai, kaip/ar situacija pas mus pasikeitė pailginus mokslo metus.
O gal mokslo metų ilginimas buvo tik dėl to, kad ir kitur taip yra? Kodėl mes išimame vieną elementą ir puolame daryti pokyčius, bet nepažiūrime (ar nenorime pažiūrėti) į visą kontekstą (pavyzdžiui, kiek kitose šalyse klasėse mokinių, kokios ugdymo sąlygos/aplinkos dominuoja, kiek savaitinių pamokų sudaro mokytojo etatą, mokinio darbo dieną, kiek metodinės medžiagos ir kitų priemonių turi mokytojai ir mokiniai ruošdamiesi pamokoms, kokių apimčių jų ugdymo programos ir pan.). Tada gali paaiškėti, kad išsikelti tikslai niekaip nėra ir net negali būti pasiekiami, nes priežasčių-pasekmių grandinė ne apie tai.
,,O gal mokslo metų ilginimas buvo tik dėl to, kad ir kitur taip yra? Kodėl mes išimame vieną elementą ir puolame daryti pokyčius, bet nepažiūrime (ar nenorime pažiūrėti) į visą kontekstą?”
Ar kas nors tyrė, kaip pasikeitė mokinių žinios, gebėjimai ir kompetencijos pailginus mokslo metus? Juk pokytis pradėtas vykdyti 2017 m., tai būtų pats laikas konstatuoti – pasiteisino ar ne. Mokinių rezultatai (NMPP, PUPP, VBE) rodo, kad nelabai kas pasikeitė. Ar buvo imtasi veiksmų, kad vasaros pradžioje, prisitaikant prie gamtinių aplinkybių, ugdymo įstaigų patalpose būtų sudarytos sąlygos, nepažeidžiančios higienos normų? Ar yra duomenų, kiek ugdymo įstaigų šalyje kenčia dėl to, kad nėra tinkamos ventiliavimo sistemos?
Ar buvo analizuota, kokios kokybės ugdymas vyksta įstaigose, į kurių patalpas dėl VBE apribojamas patekimas arba kurių mokytojai turi dalyvauti VBE vykdyme? Ar buvo surinkti ir išanalizuoti duomenys, kiek mokinių nedalyvauja ugdymo procese birželio mėnesį? Ar buvo svarstyti kiti variantai, kaip organizuoti mokinių užimtumą birželio mėnesį (pasitelkiant neformalųjų ugdymą vietoj mechaniškai pailgintų mokslo metų)? Ar buvo imtasi spręsti kylančias problemas, nes jos viešinamos ne pirmi metai?
Situacija šiais metais bus dar sudėtingesnė, nes į birželio mėnesio įtemptą grafiką sudėti ir VBE I dalies vykdymai. Todėl atsiverti diskusijoms ir taip skatinti spręsti problemas yra labai sveikintinas reiškinys. Ir šitoje situacijoje pasmerkti ŠMSM ministrę, kuri pasakė, kad reikėtų ieškoti išeičių, atrodo visai nesuprantama. Tai kas tada siūloma – užsimerkti ir įsivaizduoti, kad viskas gerai? Eilinį kartą neįsiklausyti į mokytojų praktikų pastabas, o paskui aikčioti dėl pasekmių, nes norėjome kaip geriau (o išėjo kaip visada)?
Taip, problemų yra labai daug. Gal būtų laikas įsivesti taisyklę – jeigu imamasi iniciatyvos keisti vienus ar kitus dalykus, tai būtina patikrinti, ar pasiekti numatyti sėkmės kriterijai. Galų gale, juk nieko baisaus, jeigu vieni ar kiti pokyčiai nepasiteisina. Tik reikia tai pripažinti ir ieškoti kitų išeičių.
O jeigu mokslo metų ilginimo tikslas buvo ne mokymosi kokybė, bet vaikų užimtumas tėvams dirbant, tai ir reikia spręsti būtent tą problemą ir nedeklaruoti vieno, o daryti kita. Nes tokiu atveju veiksmų planas ir sprendimai turėtų iš esmės skirtis. Dar blogiau, kai kas nors diskusijose pradeda manipuliuoti emociniais argumentais–kaltinimais: „jiems nerūpi vaikai“, „jie nenori dirbti“, „jeigu man tinka, tai visi kiti irgi gali prisitaikyti“ ir pan.
,,O jeigu mokslo metų ilginimo tikslas buvo ne mokymosi kokybė, bet vaikų užimtumas tėvams dirbant, tai ir reikia spręsti būtent tą problemą ir nedeklaruoti vieno, o daryti kita.”
Didžioji dalis mokytojų sako, kad pailgėję mokslo metai yra labai negerai. Ir ne todėl, kad nenorėtų dirbti. Visų pirma tie procesai, kurie vyksta birželį (ypač antroje jo pusėje) niekaip nesusiję su mokymosi kokybe. Su vaikų užimtumu bet kokia kaina – galbūt, su bandymu ieškoti išeičių vienu metu ir organizuojant ugdymą, ir dalyvaujant VBE vykdyme, ir dirbant VBE vertintojais, ir ekskursijų ar edukacijų vadovais, ir konsultantais vaikams ruošiantis laikyti egzaminus – tikrai taip. Bet tai ne mokinių ugdymo kokybė, ne žinių, gebėjimų ir kompetencijų įtvirtinimas. Todėl diskusijos net ne savalaikės – jos galbūt net pavėluotos. Tačiau geriau vėliau negu niekada – be pykčių, kaltinimų ir žiūrėjimo iš dramblio kaulo bokšto.
Taip pat skaitykite lrt.lt
