Lietuvoje ikimokyklinis ugdymas vis dar kelia didelį galvos skausmą politikams, vaikų tėvams ir šio sektoriaus darbuotojams. Prieš rinkimus suskubta rodyti susirūpinimą, bet ar bus politinės valios esminiams sprendimams?
Darželiuose – prastas mikroklimatas
Irena Peciukonienė, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų centro pirmininkė, mano, kad dabartinė ikimokyklinio ugdymo padėtis nėra patenkinama, bet ji tikrai gerėja: „Dirba kompetentingi, kūrybiški pedagogai, taikomos įvairios ugdymo metodikos, kuriami ir įgyvendinami įvairūs projektai. Tačiau, organizuojant ikimokyklinių įstaigų darbą, kyla nemažai sunkumų.“
I.Peciukonienės manymu, darželiuose vyraujantis mikroklimatas nuo sunkmečio pradžios yra prastas – darbuotojai, administracija nuolat patiria įtampą. Auklėtojai ir auklėtojų padėjėjai dažniausiai nedraudžiami, bet čia labiau trūksta darbuotojų ir tėvų iniciatyvos. Vaikų traumų atvejais pedagogai, kaip ir įstaigos vadovai, yra visiškai atsakingi.
Paprašyta įvardyti dvi tris didžiausias ikimokyklinio ugdymo problemas, I.Peciukonienė kalbėjo: „Pirma, vienas pedagogas turi ugdyti per daug vaikų. Tai lemia ugdymo kokybę, vaikų poreikių tenkinimą ir pedagogo savijautą. Antra, auklėtojos padėjėjos yra techninio personalo darbuotojos, tačiau pagal pareigines instrukcijas privalo atlikti nemažai pedagoginių funkcijų. Dažnai jos neturi reikiamo išsilavinimo, negauna atitinkamo atlygio. Dar viena bėda – nekontaktinių valandų skaičius. Jų – tik trys. Auklėtojos privalo atlikti daug papildomų darbų – pildyti dokumentaciją, pasirengti projektams, kelti kvalifikaciją. Šiems darbams niekaip neužtenka trijų valandų per savaitę. Nuolatinis galvos skausmas – nepakankamas finansavimas, dėl to kyla kiti rūpesčiai – saugumo užtikrinimas, nemokami papildomi darbai, nemokamos atostogos, kliūtys kelti kvalifikaciją, neoficialios rinkliavos iš tėvų, minimalios darbuotojų algos.“
Ugdytojos – santechnikės ir elektrikės
Praėjusią savaitę Seime surengtoje diskusijoje “Ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje: nei kokybės, nei kiekybės?”, kurioje dalyvavo Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, profesinių sąjungų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, savivaldybių švietimo skyrių atstovai, tėvai, buvo pristatyti opiausi ikimokyklinio ugdymo klausimai. Paklausta, kodėl politikams rūpestis darželiais „sukyla“ likus pusmečiui iki rinkimų ir ar įmanoma ką nors išspręsti per tokį trumpą laiką, I.Peciukonienė atsisakė komentuoti – „nenorėčiau svarstyti, kodėl taip yra, bet džiaugiamės, kad pagaliau klausimai yra svarstomi ir sprendžiami“. Profsąjungų atstovės žodžiais, gyvenimas priverčia darželių vadoves išmokti visokių darbų – elektriko, santechniko, nes dažniausiai moterys dirba ūkvedėmis: „Negalėčiau teigti, kad jos neišmano ūkinių reikalų. Darželio auklėtojo specialybė nėra prestižinė, bet, turiu pasakyti, privačiuose darželiuose atsiranda ir vyrų, bent jau vadovų. Nenorėčiau tikėti, kad Lietuvos vyrams nerūpi vaikų auklėjimas.“
Trūksta sisteminio požiūrio
Rasa Paulavičienė, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio valdybos narė, apibendrindama tėvų poziciją teigė, kad pastaruoju metu įvyko labai daug teigiamų pokyčių: įteisintos Higienos normų ir Statybų įstatymo pataisos, palengvinusios naujų darželių steigimą, tikslinamas centralizuotas vaikų registras. Bet „kaip visada” nėra sisteminio požiūrio – „kiekvienas kovoja savo lauke: tėvai blaškosi nežinodami, kur ieškoti paslaugos, savivalda negauna pakankamo biudžeto finansavimo, bet papildomai prisidėti nelinkusi, ministerijos greičiau konkuruoja, nei bendrauja, paslaugų kokybės tyrimai neatliekami“.
Vaikų saugumas darželiuose – pačių darželių reikalas: „Vaikai neapdrausti, o saugumo užtikrinimo priemones – tvoras, kameras – rasite tik pavienėse įstaigose. Apie paslaugų kokybę valstybiniuose darželiuose galima kalbėti tik idėjiniu lygiu: alga nemotyvuoja, nors apie 80 proc. visų išleidžiamų apskaitomų lėšų darželiai išleidžia būtent joms. Vienas ugdytojas negali „aprėpti“ 20 vaikų poreikių. Didelėse grupėse galėtų būti įvestas papildomas auklėtojos padėjėjos etatas. Įvedus krepšelį, padėtis nepasikeitė – papildomos rinkliavos iš tėvų liko (tik iš reikalavimų peraugo į prašymų formą), o privačių darželių kainos nepasikeitė. Vis dažniau savivaldybės įveda ugdymo paslaugų mokestį, peraugantį į „abonentinę rinkliavą“. Kai kurioms dirbančioms šeimoms tokios rinkliavos yra nepakeliama našta ir jos vaikų neveda į darželį“, – teigė aktyvių mamų atstovė.
Papildomų ugdymo programų – per mažai
Ugdymo specialistų manymu, jei nuo pat pradžių vaikai būtų visapusiškai ugdomi, nereikėtų nė Patyčių savaitės. Taip pabrėžė dr. Daiva Šukytė, Lietuvos edukologijos universiteto lektorė. Jos manymu, vaikams reikia daugiau papildomo ugdymo programų: „Kai tėvų klausi, kokius vaikus jie norėtų užauginti, arba mokytojų klausi, kokių jie norėtų mokinių, visi kalba apie tuos pačius būdo bruožus – draugiškumą, tolerantiškumą, atvirumą, drąsą išsakyti savo nuomonę, rūpestingumą. Jie norėtų, kad vaikai mylėtų šeimą, gebėtų išklausyti, valdytų emocijas, žinotų, kaip įveikti sudėtingas situacijas.“ Bet visi intuityviai suprantame, o mokslas tai patvirtina, kad išugdyti socialiniai įgūdžiai sudaro prielaidas ir pažintiniam tobulėjimui: „Aš kalbu apie socialinių ir emocinių kompetencijų tobulinimą.Tai yra susiję su savimonės, savitvardos, socialinio sąmoningumo, sprendimų priėmimo ir bendravimo įgūdžiais. Yra daug valstybių, kurios išbandė įvairias galimybes. Tačiau mokslininkai (M.J.Elias, R.P.Weissberg, J.E.Zins) pripažįsta, kad nuoseklus socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas – viena iš sėkmingiausių formų. Apie tokias programas ir kalbu. Jos yra sudėtingos ir apima keletą komponentų. Tai – nuoseklus darbas su vaikais, darželio bendruomenės telkimas, tėvų švietimas, vaikų projektinė veikla ir pedagogų tobulėjimas.“ D.Šukytės žodžiais, darželiams skirta programa kol kas guli lentynoje, nes tam reikia lėšų – „čia nekalbu apie specialiąsias metodikas ir ugdymo filosofijas, tokias kaip Štainerio, Valdorfo ar Montesori. Socialinio ir emocinio ugdymo programas galima „įlieti“ į bet kokias programas. Tai – ugdymo pagrindas. Pritaikyti tokias programas yra pigiau, nei kurti savo. Pvz., „Lions Quest“ programa – tai 80 nuoseklių užsiėmimų, per kuriuos stiprinamos vaikų socialinės ir emocinės kompetencijos. Daug dėmesio skiriama vaiko prigimtiniam mokymosi būdui, todėl yra daug žaidimų, ugdomos mokymo galimybės: stiprinamas loginis mąstymas, naudojamos vaizdinės ir muzikinės ritminės priemonės, vaikai daug kalba ir diskutuoja. Nuoseklūs užsiėmimai yra tik viena iš programos veiklų. Tobulėja ir vaikai, ir suaugusieji.“
Pedagogų prestižas turi atitikti jų atsakomybę
Daiva Kavaliauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro švietimo vadybos specialistė
Daug kas mūsų darželiuose dar daroma kitiems: tikrintojams, vertintojams. Ne vaikui, ne jo savijautai, o paradui. Netvirtinu, kad taip yra visur ir visada, bet yra. Viena direktorė yra pasakiusi: jei neturi popieriaus ar protokolo, neįrodysi, kad tai buvo, neįrodysi, kad dirbi. Tai nepatinka nei vadovams, nei auklėtojoms, bet vienas popierius „pagimdo“ dar kelis. Ateina į darželį vertintojai, apžiūri popierius, pavarto segtuvus ir įvertina… vadovo kompetenciją. Nepasikalba nei su darbuotojais, nei su tėvais.
Pirma, trūksta suvokimo, kad ikimokyklinis ugdymas – svarbiausias etapas vaiko gyvenime. Tai – pamatas, ant kurio augs ateities žmogus. Vis dar neįvertinama šio amžiaus svarba tolesniam vaiko gyvenimui. Įvertinti reikia investicijomis į šią sritį. Antra, ikimokyklinio ugdymo pedagogo profesija yra nuvertinta socialiniu požiūriu. Ji nėra patraukli ir prestižinė. Šios srities studijų nesirenka gabiausi abiturientai, o dirbantys pedagogai sensta. Penkiasdešimtmečių dalis jau 2008-aisiais sudarė trečdalį. Trečia, menkas atlygis negarantuoja geros savijautos ir pasitenkinimo darbu. Auklėtojai dažnai patiria, kad dirba tokioje srityje, apie kurią visi gali kalbėti ir turi ką patarti ar nurodyti. Kaip tinkamai auklėti vaikus, žino ne tik pedagogai ir tėvai, bet ir valdžia, politikai, tėvai, seneliai, spauda. Pedagogai turėtų tam priešpriešinti savo profesionalumą, kompetenciją. Jų veikla yra labai atsakinga – jie atsakingi ir kiekvienam vaikui, tėvui, vadovui, kolegai, ir visai visuomenei. Tos atsakomybės negalima perkelti niekam kitam, tad reikia kasdien iš naujo balansuoti. Tai labai sunku. Jei nori išlikti, kasdien turi tobulėti. Pedagogas patiria nuolatinę įtampą tarp bendrų dalykinių žinių ir situacijos, kurioje reikia veikti.
Nemanau, kad į darbą einama kaip šventę. Deja. Pedagogas darželyje dažnai nejaučia pasitenkinimo, greičiau jaučia psichologinę įtampą dėl nepakankamų pajamų, turi mažesnes saviraiškos ir laisvalaikio galimybes, jo profesija nuvertinta, karjeros galimybių beveik nėra. Dar pridėkime dažname darželyje vyraujančius hierarchinius santykius, baimę, atlyginimų karpymus ir milžinišką atsakomybę. Juk tau patikėti vaikai! Reikia be proto mylėti vaikus ir savo profesiją, kad jaustum pasitenkinimą. Dažnai auklėtojos sako: kaip man patiktų mano darbas, jei niekas į jį nesikištų ir aš galėčiau dirbti tik jį, jei nereikėtų rūpintis kitais dalykais! Arba sako: šią savaitę direktorė atostogavo, niekas nesugriuvo, bet kaip buvo gera nejausti įtampos! Tai ir rodo, koks yra mikroklimatas. Auklėtojo darbo kokybę tikrai sunku pamatuoti apčiuopamai. Egzamino nesurengsi ir pažymio neparašysi. Tai, kas įdedama į vaiką ikimokykliniame amžiuje, duos rezultatų daug vėliau, gal net po 20 metų.
Algimantas Čekuolis savo laidoje yra kalbėjęs apie Harvardo mokslininkų atliktą ilgalaikį tyrimą, atskleidusį, kad kokybiškas ikimokyklinis ugdymas vėliau gyvenime atsiperka šimteriopai. Nevertinti ikimokyklinio ugdymo ir į jį neinvestuoti yra pavojinga visuomenei. Problemų, ko gera, neišspręsi per pusmetį, bet bent jau gerai, jei jos keliamos. Kuo daugiau bus kalbama, aiškinama, tuo geriau. Aišku, norėtųsi ne tuščio pakalbėjimo, savęs parodymo, o veiksmų. Auklėtojų prestižas žemas, bet reikia universitetinio išsilavinimo. Koks jaunuolis rinksis auklėtojo specialybę, žinodamas, kad atlyginimas mažas, karjeros galimybių nėra ir visuomenėje jis nebus gerbiamas? Vis dėlto nemanau, kad vyrai blogiau auklėtų, jei tuo tikrai užsiimtų. Nelabai įsivaizduoju, koks vyras galėtų „pavežti“ visus reikalavimus, kokie dabar keliami ikimokyklinio ugdymo auklėtojai – „atlaikyti“ 20 vaikų grupę, dvigubai daugiau tėvelių, dirbti moteriškame kolektyve, būti vadovaujamam moters direktorės, tvarkyti tuos popierius ir visa tai – už 1500 Lt. Jei vyras visa tai sugeba, jis rinksis kitą sritį, nebent jis tikrai myli vaikus ir šitą darbą. Nežinau tokių pavyzdžių. Tie vyrai, kurie kažkada bandė dirbti darželyje, dabar jau – mokslų daktarai.
Dabar tikrai yra galimybių pasitobulinti ir auklėtojoms praktikėms. Aišku, tai nėra paprasta ir lengva. Reikia ir asmeninės iniciatyvos, noro, pastangų, aktyvumo, gebėjimų ieškoti ir rasti informaciją internete. Darželiai vis aktyviau dalyvauja tarptautiniuose „Comenius“ projektuose, kai kurie jau trečią kartą. Tai tikrai labai puiki galimybė pamatyti kitų šalių ugdymo įstaigų darbą. Bet reikia parašyti projektą ir gauti finansavimą. Kas tai sugeba – išvyksta, pamato. Tikrai žinau pedagogų, kurie tik savo pastangomis išvyko. Aišku, ne kiekvienas yra toks atkaklus ir suranda kelius. Labai daug priklauso nuo vadovo, ar jis skatina savo pedagogų domėjimąsi, ar suteikia informaciją, ar „uždega“ domėtis, yra geranoriškas.
Lietuvos statistikos departamento duomenys
Priešmokyklinis ugdymas (5–6 m.)
2010-2011 m. Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo įstaigų grupių
miestuose – 897,
kaimuose – 139.
jas lankančių vaikų
miestuose – 16 557,
kaimuose – 2 063.
Ikimokyklinis ugdymas
Ikimokyklinės įstaigos pagal steigėjus
Savivaldybių – 619, bendruomenių – 3, privačių asmenų – 4.
Savivaldybės darželius lankė
94 264 vaikai, bendruomenės – 187, privačius – 286
ATGIMIMAS
