Lietuvos švietimo darbuotojų profesinėje sąjungoje (LŠDPS) vyksta diskusija dėl veiklos stiliaus, tarsi susidarė dvi stovyklos, kurios kartais gana aštriai polemizuoja. Tai, kalbėdamasi su LŠDPS pirmininku Aleksu Bružu, konstatuoja laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ reporterė. Ir čia pat paklausia: „Ar nebus dar vieno LŠDPS skilimo?“
Nuomonių skirtumų, – atsako A.Bružas, – visada mūsų organizacijoje buvo, kaip ir visuomet, buvo ir yra vadų, kurie norėtų užimti tam tikrą vietą, ypač kai organizacija tampa stipri ir įtakinga. Ar ne dėl to skilo LŠDPS. Po esminių įvykių, tęsia A.Bružas, šiuo atveju – po organizacijos skilimo, visada lieka “aštrių kampų”. Tačiau tų praeityje buvusių dramatiškų įvykių pasekmės atslūgsta, o organizacijos augimas rodo, kad einame teisinga linkme, tad optimistiškai žvelgiame į savo organizacijos ateitį.
Antra vertus, sako LŠDPS pirmininkas, ir „džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie linkę į kraštutinumus, yra radikaliau nusiteikę. Manau, kad kiekvienoje organizacijoje yra sveika turėti tris keturis tokius piliečius. Naudinga, kai, pavyzdžiui, derybose iš septynių komandos žmonių vienas yra „radikalas“, – tuomet susitarti su kita puse būna lengviau“. dalijasi taktikos „paslaptimis“ A.Bružas.
Kas tos polemizuojančios „dvi stovyklos“, „Lietuvos profsąjungų“ publikacijoje taip ir neįvardijama. Tačiau yra žinoma, kad neilgai trukus po LŠDPS suskaldymo, 2007-2008 metų pedagogų streikų, kurių „epicentru“ buvo LŠDPS pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Jesino vadovaujamas LŠDPS Žemaitijos regioninis centras, organizacijos viduje ėmė kaisti polemikos aistros. Manytina, kad viena iš šios įtampos priežasčių – dviejų stiprių lyderių – E.Jesino ir A.Bružo – nesutarimai dėl veiklos taktikos.
Kad ši priešprieša dar neišsisprendė, byloja ir tas faktas, jog 2010 m. spalio 14 d. įvykusiame LŠDPS Koordinavimo tarybos posėdyje priimtas nutarimas 2011 metų pradžioje sukviesti neeilinį LŠDPS suvažiavimą.
Kodėl kviečiamas neeilinis suvažiavimas, jei po 2007 metais įvykusio eilinio suvažiavimo pagal įstatus kitas eilinis suvažiavimas turėtų būti kviečiamas tik 2012 metais? LŠDPS tinklalapyje buvo paskelbtas tik toks paaiškinimas: „Reikalaujant penktadaliui susivienijimų“. Kas sudarė tą „penktadalį“- nesunku atspėti…
Tačiau tas „penktadalis“, t.y. regioninio Žemaitijos centro susivienijimai, atrodo, jau nedominuoja bendrojoje LŠDPS struktūroje.
„Per dvejus metus mes atkūrėme nemažai organizacijų. Tuomet turėjom apie 17 susivienijimų, o dabar yra 31 Turėjome tik vieną – Žemaitijos regioninį centrą (pirmininkas Eugenijus Jesinas). Dabar susikūrė ir stiprėja kiti regioniniai centrai: Šiaurės Rytų Lietuvos (pirmininkas Andrius Navickas), Pietvakarių Lietuvos (Marytė Narmontienė). Šiaurės Rytuose procesai vyksta sudėtingai. Tačiau nepaisant visko, profsąjungos ten plečiasi, stiprina savo pozicijas, o labiausiai džiugina tai, kad formuojamas stiprių kadrų branduolys…
Neseniai įsikūrė Pietvakarių Lietuvos regioninis centras, jis taip pat plečiasi, prie jo jau pareiškė norą prisijungti Raseinių ir Kauno susivienijimai.
Džiugu, jog naujųjų susivienijimų (o jų vis randasi) vadovų mastymas orientuojasi į vienybės veiksmus bei solidarumo idėjas ir priešinasi bet kokioms supriešinimo organizacijos viduje formoms. Gerai, kad tokie žmonės iš esmės jau dominuoja mūsų koordinavimo taryboje. Dauguma ir senbuvių, kurie atlaikė ne tik besaikį valdžios institucijų spaudimą, bet ir savo kolegų išdavystę, linki organizacijai stabilios ateities.
Chaosui ir netvarkai LŠDPS vietos liko mažokai, – santarvei organizacijos viduje susidarė objektyvios sąlygos, – optimistiškai nusiteikęs LŠDPS vadovas A.Bružas.
