Vida iš Klaipėdos rašo, kad „senokai nematė LŠDPS pirmininko konferencijose, televizijoje, neskaitė ir jo pranešimų spaudoje rūpimais klausimais“. Pamėginsiu ne tik atsakyti į kolegės klausimus, bet ir atskleisti profsąjunginės „virtuvės“ kai kuriuos ypatumus.
Jeigu esu kviečiamas, tai konferencijose stengiuosi dalyvauti. Net pasitaiko, kad esu pakviečiamas tik konferencijų išvakarėse, vis dėlto, jeigu nieko svarbesnio nėra, – vykstu. Žinoma, geriausia, kai dėl dalyvavimo iš anksto suderinama, kai žinai, ko organizatoriai iš tavęs pageidauja, kokia tema reikėtų pasisakyti susirinkime.
Būna ir taip, kad pasidomėjęs, ką aš turėsiu veikti konferencijoje, išgirstu atsakymą: o nieko, – pasirodysi žmonėms, pabendrausi su jais, dienelę pailsėsi nuo kitų darbų. Toks scenarijus, aišku, vilioja, bet mūsų profsąjungoje dabar yra per trys dešimtys susivienijimų, trys regionai ir du padaliniai. O kur dar profsąjungos plėtra, darbas su ŠMM ir kitomis aukščiausiomis institucijomis?
Na, o Klaipėdoje lankytis dažniau reikėjo, kai profsąjunga dar tik kūrėsi, buvo silpna. Šiuo metu jau daugiau dėmesio tenka skirti kitiems rajonams, kuriems labiau reikia pagalbos, patarimų iš centro. Gerų rezultatų daug lengviau pasiekti, kai visų regionų profsąjungos stiprios.
Suprantu, kad Jūs negalite matyti manęs kitose rajonų ir miestų konferencijose. O į pastarąją konferenciją Klaipėdoje nebuvau kviestas…
Per televiziją pasisakiau dėl ankstesnio mokytojų išėjimo į pensiją, komentavau naująjį švietimo įstatymą. Buvo trumpų reportažų. Televizijai įdomūs išskirtiniai įvykiai, o jų nebūna daug. Mes įgyvendiname tai, kas priimta LŠDPS Koordinavimo taryboje. Pastaruoju metu nebuvo tokių sprendimų, kurie labai sudomintų televiziją. O kitiems uždaviniams įgyvendinti rengiame įvairias spaudos konferencijas, kurias, jeigu neparodo televizijos, tai aprašo didžiausi šalies interneto naujienų portalai, o juk internetas dabar ne mažiau sekamas nei televizijos žinios.
Jeigu palyginsime su kitomis šakinėmis profesinėmis sąjungomis, kurių Lietuvoje yra per 70, tai televizijos dėmesio susilaukia tik kelios iš jų, o tarp jų yra ir LŠDPS.
Beje, kolege Vida, ar nepastebite dar vienos labai svarbios LŠDPS viešųjų ryšių raiškos formos – straipsnių spaudoje. Juk 2010 metais iš apytikriai 12 puslapių pedagogų savaitraštyje „Dialogas“ paskelbtos LŠDPS medžiagos (kartais publikacijos užėmė ir po puslapį) dauguma buvo parašytos LŠDPS pirmininko. Manau, kad š.m. vasario 3 d. „Dialoge“ išspausdintas straipsnyje „Pedagogų darbo užmokesčio politika“ buvo pateikta reikalingos informacijos tikrai visiems aktualiu klausimu.