„Bene dažniausiai šalyje protestuojantys pedagogai valdžiai kelia naujus reikalavimus. Siekiama keisti mokytojo darbo užmokesčio sistemą, mažinti vaikų skaičių klasėse, naikinti vadinamąsias „žirkles“, – rašoma tinklalapyje bernardinai.lt. Ta proga kalbintas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas pasakojo apie reformas, kaip pokyčiai švietimo sistemoje gali lemti mokymosi rezultatus ir pedagogo profesijos populiarumo mažėjimą.
Dėl ko šiuo metu yra labiausiai nepatenkinti pedagogai?
Nepatenkinti ne tik pedagogai, švietimu šiek tiek nusivylusi ir visuomenė. Nuolat girdime, kad ugdymo kokybė prastėja. Tėvai nepatenkinti, kaip ugdomi jų vaikai, mokiniai nepatenkinti savo rezultatais. Nepatenkinti ir mokytojai, kurie, atrodo, stengiasi, bet jų pastangos nepasiteisina.
Mokytojo profesija tapo neprestižinė. Atlyginimai maži, todėl gabūs jaunuoliai nenori dirbti mokyklose. Taip atsiranda disbalansas, kuris stipriai veikia ir mokinių rezultatus. Nors žadama kelti atlyginimus, niekas nenori laukti, visi nori gyventi šia diena. Dėjome labai daug vilčių į dabartinę valdžią, kai kurie politinių partijų vadovai teikė siūlymų, ką reikia daryti. Tačiau patys atsistoję prie valstybės valdymo vairo nieko nesistengia keisti. Nenumatyti jokie pokyčiai kitų metų valstybės biudžete, kurie padėtų išspręsti mūsų problemas.
Norime, kad situacija keistųsi ir mokslo kokybė gerėtų, todėl reikėtų keisti mokytojų darbo užmokesčio sistemą. Dabar mokytojas yra įpareigotas vesti tik pamokas. Konsultacijos ar papildoma veikla su mažiau ar daugiau gabiais mokiniais, kuri leistų individualizuoti darbą su kiekvienu vaiku, yra palikta tėvų ir vaikų pasirinkimui tą daryti už mokyklos ribų. Norime, kad mažiau gabūs mokiniai turėtų galimybę konsultuotis su mokytojais mokykloje ir pasivytų bendrą lygį – taip gerėtų rezultatai. Užmokesčio sistemos keitimas yra pagrindinis dalykas, norint išlaikyti mokytoją dirbti mokykloje po pamokų.
Kitas svarbus dalykas yra mokinių skaičiaus mažinimas klasėse. Šiuo metu klasėje yra apie 28–30 vaikų, visi jie skirtingų gebėjimų. Naivu tikėtis, kad mokytojai gali suspėti su kiekvienu mokiniu rasti ryšį pamokos metu, matyti, kaip kiekvienam sekasi, ko nesupranta. Mokant dideles klases, per pamoką nelieka laiko pabendrauti ir iš mokinių gauti grįžtamąjį ryšį.
Kodėl būtent pedagogams reikia kelti atlyginimus, o ne kitiems, galbūt net sudėtingesnį darbą atliekantiems specialistams?
Atlyginimai turi būti keliami, kad pritrauktume gabių jaunų mokytojų ir išlaikytume dabar mokyklose dirbančius stipresnius pedagogus. Nesakome, kad nereikia kelti ir kitų profesijų darbuotojų atlyginimų. Žinoma, kad juos reikia didinti, bet esame organizacija, kuri atstovauja mokytojams, todėl to reikalaujame pedagogams. Jeigu padidinti darbo užmokestį reikalautų kultūros ir socialiniai darbuotojai, nemanome, kad būtų blogai. Juolab augant ekonomikai Lietuva tikrai pajėgi tą daryti.
Reikalaujama, kad būtų panaikintos tarifinių atlygių koeficientų „žirklės“. To siekiama jau gana seniai, jūsų žiniomis, ar yra kokiose nors savivaldybėse pasiekta, kad atlyginimai būtų skaičiuojami ne pagal minimalų koeficientą? Ar palaikote norą naikinti vadinamąsias „žirkles“?
Manome, kad tai yra simbolinė problema. Mūsų žiniomis, yra daug savivaldybių, kur koeficientas yra maksimalus. Tačiau skirtumas tarp minimalaus ir maksimalaus koeficiento yra tik maždaug 8 eurai. Ankstesnė valdžia buvo įsipareigojusi panaikinti „žirkles“, todėl tarsi liko pažado skola. Iš esmės mokytojų diferencijavimas yra labai įvairus. Mokytojų atlyginimai priklauso nuo jų darbo stažo, kvalifikacinių kategorijų, nuo to, ar mokytojas yra klasės vadovas, ar veda neformalųjį ugdymą. Esu domėjęsis tam tikrų mokyklų tarifikacijomis, iš 40–50-ties dirbančių mokykloje mokytojų praktiškai neįmanoma surasti dviejų, kurie gautų vienodą atlyginimą.
Nemanau, kad būtinai turėtų būti lygybė. Mokytojai, kurie iniciatyvesni, imasi papildomų veiklų, natūralu, kad surenka mokinių grupes ir turi papildomų valandų. Nemanau, kad ir koeficientas turėtų būti visiems vienodas, tuomet reikėtų naikinti kvalifikacines kategorijas, kas kažin ar būtų logiška.
Kokie, anot jūsų, turėtų būti esminiai pokyčiai švietimo sistemoje? Ar tikrai turėtume lygiuotis į dažnai giriamą skandinavų mokslo sistemą? Kuo ji ypatinga?
Ne visų skandinavų šalių švietimo sistema yra labai gera. Pavyzdžiui, Švedijos mokslo sistema kai kuriais aspektais yra netgi šiek tiek prastesnė negu Lietuvos. Visgi Suomijoje esanti sistema yra labai gera. Remdamasi Suomijos pavyzdžiu, reformas įdiegė Estija ir matome puikių rezultatų. Vadinasi, ši švietimo sistema tikrai verta dėmesio.
Maždaug devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje reformos buvo pradėtos tiek Švedijoje, tiek Suomijoje, tačiau švedai didelį dėmesį skyrė privačiam švietimui ir finansavo privačias mokyklas. Suomiai atsiribojo nuo privačių mokyklų, pagrindinė jų idėja – tolygus švietimas visiems, ne tik tam tikroms grupėms. Praėjus keliems dešimtmečiams matome, kad Suomijos modelis pasiteisino labiau.
Jeigu Lietuva skirtų dėmesį privačiam švietimui, tai tik padidintų chaosą ir išbalansuotų vientisą švietimo sistemą. Stipriau finansuojant privačias mokyklas, valstybinėms mokykloms pinigų trūktų dar labiau. Norint turėti gerą rezultatą, manau, kad reikėtų vadovautis sėkmingais pavyzdžiais, tokiais kaip suomių ir estų. Šis modelis mažintų socialinę atskirtį, natūralu, kad tėvai ir vaikai taip pat norėtų visiems prieinamo kokybiško šveitimo.
Suomijoje įdiegtas etatinis darbo užmokestis, todėl yra galimybė papildomai dirbti su kiekvienu vaiku, konsultuoti. Taip pat visiems moksleiviams skiriamas maitinimas mokyklose. Yra ir daugiau smulkių dalykų, tokių kaip namų darbų kiekio mažinimas, o didesnis krūvis pamokų metu. Suomijoje pavyko sukurti stiprų mokytojo autoritetą, tai yra pagrindinis gerų rezultatų šaltinis. Lietuvoje mokytojo profesija yra nuvertinta, dėl to turime daug problemų.
Pedagogas – plati sąvoka, tai nėra tik mokyklų mokytojai, bet ir darželių auklėtojai, dėstytojai universitetuose, kolegijose, neformaliojo ugdymo mokytojai. Kodėl dažniausiai akcentuojamos tik mokyklos mokytojų problemos? Ar problemos, su kuriomis susiduria kiti švietimo darbuotojai, nesiskiria?
Visos šios grupės susiduria su panašiomis problemomis. Mokyklose dirbantys mokytojai labiausiai akcentuojami turbūt dėl to, kad jų yra didžiausia grupė. Galbūt galima sakyti, jog jie yra aktyviausi, noriai buriasi į įvairias asociacijas ir sąjungas, drąsiai viešina problemas, todėl labiausiai matomi. Kitų sričių pedagogai gal susiduria su dar didesniais sunkumais, tačiau neakcentuoja to visuomenei.
Pedagogai – bene dažniausiai streikuojanti grupė Lietuvoje. Ar streikas yra veiksminga priemonė ką nors pasiekti? Ar vyksta pokyčiai? Ar situacija gerėja?
Nuo Lietuvos valstybės susikūrimo pradžios mokytojai buvo labai aktyvūs. Daug jų prisidėjo atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje ar Baltijos kelyje. Matome, kad judėjimų vyksta ir užsienyje, tai yra natūralios derybos, kurios vyksta tarp vadžios institucijų ir įvairių visuomenės grupių. Manome, kad tai yra teisingas kelias. Norint pasiekti rezultatų reikia susitelkti visai bendruomenei, išmokti iškelti tuos pačius reikalavimus. Deja, kartais vientisumo pritrūksta ir profesinėms sąjungoms, tačiau branda ateina dirbant.
Šiuo metu yra laikotarpis, kai švietimo darbuotojų situacija nei gerėja, nei blogėja. Tačiau jeigu pedagogus lygintume su kitais darbuotojais, galima teigti, kad šios grupės aktyvumas dažnai turėjo privalumų. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu kitose sferose atlyginimai buvo mažinami labiau, vadinasi, aktyvumas duoda teigiamų rezultatų, ir situacija nėra labai bloga.
Ką valstybei gali pasiūlyti pedagogai? Ar padidinus skiriamų švietimui lėšų kiekį galima tikėtis geresnių vaikų rezultatų ir mokslo kokybės?
Negalima žiūrėti trumparegiškai ir tikėtis, kad rugsėjo 1 d. pakėlus mokytojų atlyginimus rugsėjo 2 d. visų mokinių rezultatai jau bus geri. Vėl prisiminkime Suomijos švietimo sistemą, jiems pavyko pasiekti gerų rezultatų, nes mokytojas yra gerbiamas, juo pasitikima, leidžiama rinktis ugdymo metodus, jis nėra dažnai tikrinamas įvairių institucijų. Tik pritraukus ir išlaikius švietimo sistemoje gabius žmones galime pasiekti mus tenkinantį rezultatą. Tačiau to nepamatysime per vieną dieną.
Kodėl vis mažiau žmonių nori būti mokytojais? Kaip galima tai pakeisti?
Mokytojo profesija vis mažiau populiari, nes jauni žmonės galvoja apie savo ateitį atsakingai ir pasirinkę profesiją nori gerai gyventi. Niekas nenori dvejoti, ar turės darbą, ar už jį gaus atlygį. Gabiausi mokiniai mato, kad teisininkai, ekonomistai ar gydytojai gyvena geriau, todėl natūralu, kad ir patys renkasi šias profesijas. Jeigu nebus keliami atlyginimai, gabūs mokiniai ir toliau nenorės būti pedagogais.
Bernardinai.lt
