Politikos filosofas profesorius Andrius Bielskis, visuomeniniais pagrindais švietimo klausimais patarinėjantis premjerui Algirdui Butkevičiui, interviu LRT.lt teigė, jog „visuomeninis progresas yra įmanomas tik tokioje visuomenėje, kuri nėra kvaila, kurioje žmonės turi išsilavinimą ir gali abstrahuoti, gali galvoti ne tik apie dešrą ir duoną ant stalo, bet ir abstrakčiai mąstyti“.
Profesoriaus teigimu, jis buvo susitikęs su kelių švietimo darbuotojų profsąjungų atstovais, ir Premjerui perdavė vieną iš pagrindinių jų reikalavimų – būtinai ir kaip galima greičiau atstatyti mokinio krepšelių dydį ir jį didinti.
Nuotr. prof. A. Bielskis (antras iš dešinės) susitikime su LŠDPS prezidiumo nariais.
Ištrauka iš interviu LRT.lt, autorė Evelina Kazakevičiūtė:
Ką Jūs, kaip visuomeninis patarėjas švietimo klausimais, jau patarėte premjerui Algirdui Butkevičiui? Ir ar į Jūsų patarimus, jei tokių buvo, atsižvelgta?
Na, taip, buvau susitikęs ir bendrauju. Tie mūsų susitikimai nėra labai dažni, mes stengiamės susitikti kartą per mėnesį. Bet mano tikslas yra vienaip ar kitaip perduoti žinią. Viena vertus, akademinės bendruomenės žinią – mokytojų, dėstytojų, profsąjungų mintis ir nuotaikas. Kita vertus, ginti universalų švietimo modelį (arba tiesiog švietimą) ir įtikinti Vyriausybę, pirmiausia Ministrą Pirmininką, kad turėtų daugėti viešųjų pinigų švietimui ir mokslui. Kodėl? Nes, mano nuomone, tai yra modernios ir klestinčios, sėkmingos visuomenės pamatas.
Jau esu sakęs viešai – kai buvo formuojama Vyriausybė, padaryta klaida, kad Švietimo ir mokslo ministerija buvo atiduota kaip mažiau reikšminga, ir jai vadovauja ne socdemai. Kitaip tariant, švietimas ir mokslas iš esmės yra kairiųjų. Kodėl? Todėl, kad visuomeninis progresas yra įmanomas tik tokioje visuomenėje, kuri nėra kvaila, kurioje žmonės turi išsilavinimą ir gali abstrahuoti, gali galvoti ne tik apie dešrą ir duoną ant stalo, bet ir abstrakčiai mąstyti.
Yra sunkus darbas išmokyti vaikus iš pradžių mąstyti, suteikti jiems žinių, pasitikėjimo. Tas edukacinis procesas prasideda nuo vienerių metų, tuomet, kai vaikas pradeda kalbėti. [Jis prasideda] po tos lakaniškosios „veidrodžio pakopos“ (angl. „mirror stage“), kai vaikas ne tik ikilingvistinėje būsenoje pamilsta save, bet ir pradeda kalbėti. Tad maždaug nuo to momento, 16 mėnesių, edukacija tampa svarbi.
O tam reikia pinigų. Na, gal ne pinigų… Kad visko nepaverstume preke, sakykime, tam reikia resursų. Ir nėra lengva visus įtikinti. Visi lyg pritaria – taip, taip, švietimas labai svarbu. Bet reali politika demonstruoja, jog tai nėra svarbiausias dalykas. Mes matome, kad praėjusi vyriausybė mažino krepšelių dydį, Gintaro Steponavičiaus laikais krepšelių dydis mokykloms mažėjo net du kartus. Tad realiai pajamos mažėjo.
Be to, yra demografinė duobė: mažėja pačių krepšelių skaičius ir jų vertė. Taigi mokyklos traukiasi. Kad ir koks būtų Šiaulių universitetas, labai svarbu, kad jis nebūtų uždarytas. Jei jis bus uždarytas, tas miestas išvis numirs. Jis jau dabar yra visiškai susitraukęs…
Apie tokius dalykus reikia kalbėti nuolatos. Aš visada sakau – valstybė nėra neutrali, ji yra tampoma socialinių grupių, atspindi visuomenės interesus. Ir jei nebus sistemiškai ginamas teisingas interesas – viešasis interesas, tai nieko ir nebus.
Ar teisingai suprantu, kad visų pirma Vyriausybės vadovui pasiūlėte atstatyti sumažintą krepšelių dydį?
Taip. Aš buvau susitikęs su kelių švietimo darbuotojų profsąjungų atstovais, ir jie labai aiškiai išdėstė savo lūkesčius. Aš juos perdaviau premjerui. Vienas iš mano pasiūlymų – būtinai ir kaip galima greičiau atstatyti krepšelių dydį ir jį didinti. Buvo sumažėjęs ir aukštojo mokslo finansavimas, ir mokyklų, jau nekalbant apie darželius. Taigi reikia sistemiškai investuoti į šitą sektorių.