Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga

Teisininkas

Mes Feisbuke

Profesinės sąjungos nariu būti - verta !
Pirmadienis, 01 Balandis 2019 11:36

 

altPasibaigęs mokytojų streikas išjudino visą viešąjį sektorių, kurio atlyginimų didėjimai iki tol nebuvo svarstyti. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) dalyvavo mokytojų streike, siekdama gerovės ne tik pedagogams, bet ir didžiajai daliai visuomenės. Mokytojai atsisakė dalies savo atlyginimų tam, kad švietimo sistema pagaliau imtų vaduotis iš sąstingio. Streikas davė apčiuopiamus rezultatus: mokytojai su Lietuvos respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija sutarė dėl algoritmo, kuris padės aiškiau ir skaidriau apskaičiuoti mokytojų atlyginimus. Šie pokyčiai turėtų būti įgyvendinami nuo 2019-ųjų rugsėjo. Tiesa, rasti dėl jo sutarimą nebuvo taip paprasta. Mintimis apie kiekvienam mokytojui labai reikšmingą darbą pasibaigus mokytojų streikui ir kodėl verta būti profesinės sąjungos nariu, dalijasi Vilniaus miesto susivienijimo atstovai.

Darbai nesustojo ir po streiko

Vilniaus miesto susivienijimo pirmininkas Gintaras Skapas svarstydamas, ar švietimo darbuotojų profesinė sąjunga gali padėti pedagogui pasijausti pilnaverte asmenybe, drąsiai teigia, kad taip, nežiūrint į tai, kad per pastaruosius metus mokytojo profesijos prestižas vis labiau menko ir mokytojas iš šviesos nešėjo sumenko iki banalaus paslaugų tiekėjo. „Toks požiūris vargu ar skatina investuoti į savo profesiją. Dėl to sunku pritraukti jaunimą – sako pašnekovas pridurdamas, kad dabar vidutinis pedagogo amžius perkopė per 50, o tai reiškia, kad dauguma susitaikė su esama situacija ir stengiasi ištempti iki pensijos, kurios piniginė išraiška ne pati optimistiškiausia. Pasak G. Skapo, turime dvigubą problemą – pensinio amžiaus pedagogas dirba, kad išlaikytų save ir šeimą, o jaunimas nenori ateiti į mokyklą. „Streikas atidengė dideles švietimo sistemos  piktžaizdes ir parodė, kad valdžios vyrų deklaracijos stipriai prasilenkia su realybe. Po mokytojų streiko paaiškėjo, kad tai bene vienintelė priemonė, leidžianti ministerijai ir pedagogų atstovams šnekėtis kaip lygus su lygiu, o mokytojų poziciją nuosekliai gina tik LŠDPS. Apmaudu, kad per pastarąjį dešimtmetį dalis susiskaldžiusių profesinių sąjungų streiko metu nuėjo priešinga kryptimi ir užuot suvieniję jėgas, kenkė streikui, teikdami klaidingą informaciją, ragindami nesijungti prie streikuojančių pedagogų, atsisakyti kovos. Nors toks susiskaldymas padarė „meškos paslaugą“ streikuojantiesiems, mokytojai labai greitai atsirinko, kas tikrai juos atstovauja, o kas tik imituoja atstovavimą. Tą liudija ir kelis kartus išaugęs Vilniaus susivienijimo narių skaičius – mintijo Vilniaus miesto susivienijimo pirmininkas, neslėpdamas, jog po streiko atsirado kitas ministerijos požiūris į patį mokytoją, suvokimas, kad su juo reikia kalbėtis, tartis, derinti visus klausimus, nes praktikai geriau žino problemų sprendimo būdus. „Pasikeitęs darbo kodeksas bei darbo apmokėjimas parodė, kad derybose su administracija mokytojas tapo silpnąja grandimi. Šioje situacijoje profesinės sąjungos tikslas - išsiaiškinti galimus pažeidimus, parodyti teisingą problemos sprendimo būdą, atstovauti mokytoją ginčuose su administracija ar bendruomene, ginti mokytojo poziciją - toliau aiškino G. Skapas pridurdamas, kad profesinė sąjunga - absoliučiai atvira organizacija, atstovaujanti dorai savo pareigas atliekantį pedagogą. „Gaudamas išsamią teisinių dokumentų analizę, profesinės sąjungos narys jaučiasi saugus, gali atstovauti ne tik save, bet ir kolegas, dialoge su darbdaviu įgauna tam tikrą svorį, o neretai ir pranašumą - toliau vardijo pranašumus pašnekovas, čia pat pridurdamas, kad profesinės sąjungos veikla šiandien kitokio pobūdžio. „Ji nebedalina nei lygintuvų, nei kelialapių, o suteikia galimybę veikti, susitikti su ministerijos, savivaldybės bei kitų institucijų atstovais, kartu diskutuoti ir spręsti iškilusias problemas. Mokytojai susitinka ir su kolegomis iš kitų mokyklų, dalinasi gerąja patirtimi, pamato, kad spręsdami problemas yra ne vieni. Profesinė sąjunga suteikia išskirtinę galimybę tobulinti save, plėsti kompetenciją, dalyvauti mokymuose su skirtingų sričių specialistais, kurie turi sąsajas su pedagogo profesija, vykti į edukacines keliones po šalį ar užsienio valstybes. O svarbiausia - profesinė sąjunga nuolat laiko ranką „ant pulso“, neleidžia administracijai ar valdininkams užsiimti savivale, stengiasi pakelti patį mokytojo profesijos prestižą. Todėl labai svarbu, kad šiuo etapu jos veikloje dalyvautų kuo daugiau pedagogų“. 

Tarsi draudimas mokytojui

Simono Daukanto progimnazijos profesinės organizacijos pirmininkė Liuda Ščensnovičienė kalbėdama apie gerus darbo mokykloje rezultatus teigė, jog juos lėmė vieninga darbo tarybos ir profsąjungos veikla, nuolatinis domėjimasis esama situacija ir mėnesius trukusios diskusijos su mokyklos vadovybe. „Buvo laikas, kai mokyklos vadovybė su mumis net nesisveikino... – prisiminė pirmininkė, kviesdama nebijoti reikalauti savo teisių, diskutuoti, ieškoti geriausio varianto, kompromisų, kad mokytojas nebūtų nuskriaustas. „Viena vertus, reikėtų pasidžiaugti streiko rezultatais, nes pasirašyti įstatymai. Tačiau be finansavimo viskas taip ir liks popieriuje. Todėl kolektyvinė sutartis su apmokėjimo sistema tampa dokumentais, kuriais remiantis bus formuojami etatai – budrumo neprarasti ragina L. Sčensnovičienė ir čia pat priduria, kad profsąjunga turi galimybę pirmiausiai gauti išsamią informaciją apie pačius naujausius įstatymus bei jų pakeitimus, juos nuodugniai išanalizuoti, tiesiogiai  bendrauti su derybininkais, kas labai svarbu tiksliai ir teisingai traktuojant įvairius dokumentus. „Žinoma, galima informacijos ieškoti ir patiems, bet laiko sąnaudos tampa milžiniškomis, o mokyklos administracija nesileis į kalbas su nepatogius klausimus užduodančiu eiliniu pedagogu. Kita vertus, kiekvieną įstatymą galima traktuoti dvejopai, atrasti skirtingų jo interpretacijų. Tad statistinis pedagogas negali padaryti to, ką gali padaryti darbuotojų atstovai. Be to, dar gajus požiūris, jog kalbėtis apie savo atlyginimą su darbdaviu gėda. Todėl dabar svarbiausia – sutvarkyti apmokėjimo sistemą iki galo, nes nebūnant finansų specialistu, visuose skaičiavimuose susigaudyti sudėtinga. Profsąjunga turi daugiau juridinių teisių ir gali apginti savo darbuotojus. Juk automobilį draudžiate kiekvienais metais, nors ir nepadarote avarijos – šmaikščiai lygina Liuda Sčensnovičienė neabejodama, kad profesinė sąjunga pedagogui – toks pats draudimas, kurio mokestis nedidelis ir neturi įtakos šeimos biudžetui. Užtat grąža akivaizdi, o jos išraiška kur kas didesnė nei vienas procentas nuo atlyginimo – priduria pedagogė - juk informuotas žmogus ne tik kad nebijos, jis bus laisvas, kūrybingas ir padarys viską, kad bet kokioje situacijoje laimėtoju liktų vaikai. “

Monologas virto dialogu

Žemynos progimnazijos profesinės organizacijos pirmininko pavaduotoja Jurgita Kiškienė pelnytai didžiuojasi savo kolegomis, kurie beveik „urmu“ sustojo į profesinę organizaciją. „Jaunimas, nors jo ir nedaug, aktyvus, žingeidus ir labai progresyvus, o vyresnioji karta gelbėja savo patirtimi ir patarimais, tad šis žingsnis nebuvo spontaniškas – apie tai buvo ilgai mąstoma, svarstomi visi pliusai, minusai. Priimant sprendimus norėjosi turėti savo balsą, nelikti pasyviu vykdytoju“ – sakė Jurgita Kiškienė, patikslindama, jog santykiai su mokyklos administracija nebuvo blogi, išskyrus neapleidžiantį jausmą, kad nesi lygiavertis partneris, o šiek tiek ant žemesnio laiptelio stovintis paslaugos tiekėjas. „Apsispręsti padėjo ir pasikeitusi apmokėjimo sistema, informacijos neturėjimas, kas ne tik klaidino, bet ir supriešino pedagogus. Neaiškumas ir daugybė skirtingų atsakymų privertė patiems domėtis susidariusia padėtimi, aiškintis, kaip galima pakeisti netenkinančią situaciją. Vieningas įstojimas į profesinę sąjungą dar labiau sutelkė kolektyvą, kuris jokiu būdu nepradėjo kovoti prieš mokyklos vadovybę, bet prieš pačią sistemą. Kita vertus, po šio žingsnio tapo kur kas lengviau bendrauti su vadovybe, spręsti iškilusias problemas. Santykiai tapo lygiaverčiai, o monologas virto dialogu. Prapuolė įsakmus tonas, nurodymai su potekste, jog privalai kažką padaryti. Vietoje to atsirado noras pasitarti ir problemas spręsti kartu. Tenka pripažinti, jog jausmas, kad gali kažką pakeisti – nuostabus – atviravo pašnekovė pridurdama, kad galimybė atstovauti kolegas, kuriems sunku už save pakovoti (beje, tokių yra dauguma), juos apginti konfliktinėje situacijoje, suteikia sparnus. Prisimindama pasibaigusį streiką, Jurgita Kiškienė su apmaudu pripažino, jog vilniečiai streiko metu buvo kone pasyviausia grandis. Tačiau, anot pašnekovės, džiugina tai, kad po streiko daugelis suvokė, kad tik veikiant tikslingai galima pasiekti konkrečių, pozityvių rezultatų ir kad streikas tebuvo vienas svarbus, nedidelis, bet tvirtas žingsnelis, vedantis į priekį.

(Nuotraukoje LŠDPS Vilniaus m. susivienijimo konferencija)

LŠDPS Vilniaus m. susivienijimo informacija

 

Artimiausi renginiai

Spalis 2019
P A T K P Š S
30 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31 1 2 3
2019.10.21
LŠDPS derybų grupė dalyvaus derybose ministerijoje dėl Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties
2019.10.24
LŠDPS išplėstinis tarybos posėdis