Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga

Teisininkas

Mes Feisbuke

Apie reformas, jų autorius ir netikrus (bet „savus“) pranašus
Pirmadienis, 25 Vasaris 2019 09:59

 

altMintimis vis grįžtu prie mūsų švietimo problemų - bandau suprasti, kodėl taip nesiseka sutvarkyti sistemos, kodėl kiekvieną kartą, vykstant pokyčiams, supriešinama arba įskaudinama bendruomenė, nusivylusių ar kritiškai pasisakančių gerokai daugiau nei džiūgaujančių. Galima būtų manyti, kad tai pokyčių baimė – patogiai gyvenantys prisitaiko prie esamų sąlygų ir nenori keistis.

Deja, mano (kaip ir daugelio kitų) patirtis kalba apie šiek tiek kitokius procesus. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad tie nuogąstavimai, kurie išsakomi pradėjus vienus ar kitus strateginius darbus, tos įžvelgiamos klaidos paskui įgyja labai realų pavidalą ir, kai projektas tampa įstatymu, paaiškėja, kad išsakyti trūkumai iš tiesų buvo trūkumai, o numanomos grėsmės iš tiesų grėsmės. O kadangi tarimasis su švietimo bendruomene tradiciškai daugiau imitacinis veiksmas nei realus noras ne tik išgirsti, bet ir atsižvelgti į pastabas, įžvalgas ir išsakytą poziciją, tai niekas nieko ir netaiso. Kartais imituojamas tarimasis įgauna kovos/kategoriško noro sumalti oponentą į miltus/apkaltinti nepritariantį vos ne tėvynės išdavimu formą. Žaidžiami tokie jėgos demonstravimo žaidimai - tik vienos įtakos grupės pozicija nugali, nes jie galimai turi palaikymą slaptuose ministerijos kabinetuose. Komanda įvykdo vieną pokytį, tuoj imasi kito, tada trečio - o apie tai, kokia yra kokybė, kaip tai realiai veikia visą sistemą, ką mano mokytojai praktikai, ką rodo tyrimai, net nebandoma iš esmės aiškintis. Ir tuose žaidimuose užmirštama visa kita, svarbiausia – dėl ko tai daroma – dėl įtakos zonų, dėl galių ar dėl to, kad mūsų švietimo sistema neberiedėtų žemyn. Bet asmeninės pokyčių iniciatorių ir strategų atsakomybės nėra, kaip nėra ir poreikio identifikuoti nesėkmių priežastis, analizuoti ir taisyti klaidas. Mes ir iš paskutinių metų faktų matome, kad klaidos pripažįstamos tik pasiekus krizinį konflikto lygį. Ir tai labiau dėsningumas nei išimtis. Bendradarbiavimo, įsiklausymo, diskusijos kultūros nėra (ir niekada nebuvo). Bijau, kad paskutiniu metu viešai kviečiamoms pasisakyti asociacijoms tiesiog leidžiama ,,nuleisti garą“, o paskui planuojama padaryti ,,kaip visada“ – be asmeninės atsakomybės, be aiškesnės krypties, ir svarbiausia - be naujų pajėgų. Visų tų pokyčių (tiksliau, klaidžiojimo tamsoje) vadovai, iniciatoriai, organizatoriai ir toliau pasiryžę klaidžioti ir tūpčioti, nes jų rankose įstatymų galia, o ne atsakomybė. Jie tiesiog pagal savo pareigybinius aprašus turi kažką keisti, tai kažką kažkaip ir keičia...

O keisčiausia situacija net ne ta – keisčiausia, kad žmonių grupė, kuri dirba prie labai svarbių dokumentų, iš esmės vos ne dešimtmečiais lieka ta pati, nors po kurio laiko paaiškėja, kad klaidų buvo padaryta daugiau nei teisingų sprendimų. Net nenoriu daryti jokių prielaidų, kas lemia tokių žmonių skyrimą į strategiškai svarbias pozicijas. Reikia konkrečių pavyzdžių? Prašome. Kai buvo keičiama Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programa, labai daug ginčų sukėlė ir įdėtas labai platus literatūros istorijos kursas, ir autorių gausa, ir dar kiti (nesinori dabar čia leistis į detales) aspektai. Deja, eilinį kartą mokytojai buvo apkaltinti, kad nesupranta, nemąsto valstybiškai, nenori ugdyti patriotų ir t.t.. Dabartinė patirtis rodo, kad nuogąstavimai turėjo labai aiškų pagrindą ir daugelis tuo metu priimtų sprendimų buvo klaidingi. Kai atėjo laikas kurti 5-10 klasių programas, atspėkite, kuriai komandai buvo patikėta šita misija? Neįtikėtina, bet... Ir vėl didžioji dalis mokytojų bendruomenės pasisakė prieš, vėl vardytos tos pačios ir labai panašios problemos... Nes žmonės nesikeičia, ir ta pati komanda iš esmės dirba pagal tą patį šabloną. Kas atsitiko? Programa priimta (taip skubėta, kad mokytojai metus-dvejus buvo išvis be vadovėlių, o pasirodžiusios mokymo priemonės turi tikrai nemažai trūkumų. Dar įdomiau – programos ir vienų iš vadovėlių autorių kai kurios pavardės keistai sutampa). Žiūrint iš laiko perspektyvos jau galima daryti tam tikrus apibendrinimus - mokytojai praktikai buvo teisūs perspėję apie kilsiančias problemas. Gal dabar buvo padarytos išvados? Gal buvo nuspręsta, kad tie patys žmonės daugiau nebegali dalyvauti priimant strateginius dokumentus, formuojant svarbiausias kryptis?

O kaip jums atrodo, kodėl čia apie tai mąstau ir rašau? Kaip jums atrodo, kas kuruos Bendrųjų programų atnaujinimą, kas vėl dirbs grupėje, atsakingoje už bendrojo ugdymo Gairių atnaujinimą, kas bus atsakingas už lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo kryptis? Taip, tai bus tie patys žmonės, kurie, kaip mano didžioji dauguma mokytojų, vedžiojo klystkeliais, kurie negebėjo išgirsti, išdiskutuoti, priimti kitokią nuomonę, surasti bendrų sąlyčio taškų...

Ko reikia, kad padėtis iš esmės keistųsi? Nežinau. Dėl valdininkų pajėgumo suvokti problemas ir turėti noro/ryžto/drąsos jas keisti abejoju... Gal reikia, kad mokytojai boikotuotų visus egzaminus, visus planuojamus tikrinimus, nes kai kas įprato ne tik patys demonstruoti jėgos poziciją, bet ir įsiklausyti tik tada, kai imamasi drastiškų priemonių. Gal vėl reikia kokių trijų savaičių rimto sukrėtimo, kad galų gale kas nors pajudėtų bent iš mirties taško.

Kol beveik 30 metų mus po švietimo dykvietę vedžiojantys vedliai iki šiol traktuojami kaip naujieji pranašai, nėra ko tikėtis realių pokyčių. Ir nacionaliniai susitarimai čia nelabai padės, nes nėra principinės pozicijos – pokyčiams turėtų vadovauti ne tie, savi ir dėl to turintys įtakos, o tie, kurie realiai gali generuoti naujas idėjas, kurie gali atrasti dermę tarp tradicijos ir modernumo, kurie turi pakankamai ryžto, drąsos ir kompetencijų neiti jau patikrintais klaidingais keliais, kurie turi įgūdį išgirsti, diskutuoti, tartis, o ne imituoti tuos procesus. Miražas išsisklaidė, jo neliko net fragmento, tačiau kažkas vis tikisi, kad mes turime dar vieną-kitą dešimtmetį/šimtmetį imitacijoms ir klaidoms.

Už nuotrauką ačiū #Negatyvas 

Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

 

Artimiausi renginiai

Rugpjūtis 2019
P A T K P Š S
29 30 31 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31 1
2019.08.26
LŠDPS atstovai susitinka su ŠMSM ministru Algirdu Monkevičiumi

Svarbu

alt

Kviečiame dalyvauti apklausoje "Orus mokytojas - išsilavinęs jaunimas - klestinti visuomenė"

Dalyvaudami apklausoje, Jūs sustiprinsite derybines profsąjungų pozicijas, prisidėsite prie demokratinio švietimo ir viešojo gėrio kūrimo. 

Anketą užpildysite paspaudę nuorodą:

https://www.surveymonkey.com/r/mokytojai

 

Aktualijos

Ar etatinis mokytojų darbo užmokesčio modelio tobulinimas – tik dar viena imitacija?
2019.06.17
article thumbnail

  Šiuo metu turbūt didžioji dalis mokytojų, mokinių ir tėvų galvoja, kaip ištverti pailgintų mokslo metų chaosą, susijusį su tuo, kad mokyklų patalpos visai nepritaikytos da [ ... ]


Įvyko ketvirtas derybų posėdis. Ministerija nenori derėtis dėl mokinių skaičiaus mažinimo klasėse
2019.06.15
article thumbnail

Birželio 13 dieną ministerijoje įvyko ketvirtasis LŠDPS derybų dėl kolektyvinės sutarties susitikimas. Jo pabaigoje ministerijos atstovų akibrokštas - nesiderėti dėl mokinių  [ ... ]


Trečias derybinis susitikimas. Tartasi dėl atlyginimų didinimo dydžių ir datų
2019.06.07
article thumbnail

Birželio 5 d. (trečiadienį) įvyko trečiasis derybinis profsąjungos ir ministerijos susitikimas. Posėdyje dalyvavo ir ikimokylinių įstaigų profsąjungų atstovai. LŠDPS derybininkams [ ... ]


Antrosios profsąjungos ir ministerijos derybos. Mokytojų lūkesčiai derantis yra ir bus pagrindinis pedagogų atstovų argumentas
2019.05.30
article thumbnail

Gegužės 29 d. (trečiadienį) įvyko antrasis profsąjungos ir ministerijos atstovų posėdis dėl šakinio susitarimo, kuriame LŠDPS talkino žinomas teisininkas dr. Nerijaus Kasilia [ ... ]


Daugiau straipsnių...